Kaip vis iš naujo renkamės partnerius, nuo kurių paskui kankinamės

Kiekvienas žmogus, norintis santykių, žinoma, svajoja apie harmoniją ir laimę. Niekas nesakys: „Noriu, kad mane žemintų ir įžeidinėtų“. Tačiau kai apsidairai aplinkui, daugelis su pavydėtinu užsispyrimu renkasi tuos partnerius, santykiai su kuriais yra pasmerkti kančioms. Kaip ir kodėl taip atsitinka? O svarbiausia, kaip ištrūkti iš šio nelaimingų santykių scenarijaus? Apie tai ir pakalbėsime.

Pasitaiko, kad rinkdamiesi partnerį rimtai nežiūrime į žmones, su kuriais galėtume sukurti išties darnius santykius. Mes mąstome: „Jie nuobodūs, neįdomūs, tai ne mano žmogus“. Tačiau tai – išoriniai argumentai. Giliau viduje galime jausti kažką panašaus į „aš tokiems žmonėms netinku“, „mane atstums“, „aš nevertas tokių santykių“.

Kažkodėl tarsi magnetas traukia „blogiukai“. Kažkaip įsigudriname tiksliai atsirinkti būtent tuos, su kuriais garantuotai kankinsimės. O viskas dėl to, kad mūsų gyvenimo patirtyje tokie santykiai mums yra labai gerai pažįstami ir įprasti. Vadinasi, saugūs.

Pavyzdžiui, jei mergaitė gyveno su valdingais, griežtais ir kontroliuojančiais tėvais, ji ieškos tokio paties vyro. Nes ji supranta, kaip su juo užmegzti santykius, o svarbiausia – kaip juose išgyventi. Psichoanalizėje šis reiškinys vadinamas perkėlimu.

Jis atsiranda, jei santykiai su tėvais nėra sutvarkyti, t.y. juose išliko daug neišgyventų ir nesutvarkytų jausmų ir skaudžių išgyvenimų. Mūsų psichika veikia taip, kad pasiektume vientisumą. Tai reiškia, kad jei vaikystėje vaikas norėjo jaustis reikalingas ir reikšmingas, norėjo meilės ir rūpesčio, o tėvai buvo šalti ir juo nesidomėjo, suaugęs jis pasąmoningai rinksis tėvams analogišką partnerį, kad santykių su juo metu išgyventų tokias pačias nemalonias situacijas, padirbėtų su jomis, dėl ko situacija pagaliau laimingai užsibaigs.

Ir kad ir kaip sąmoningai toks žmogus stengtųsi susirasti mylintį ir šiltą partnerį, jis vis tiek automatiškai pasirinks šaltą, abejingą ir nuvertinantį. Arba visais įmanomais būdais provokuos partnerį, kad tasai imtų elgtis bjauriai, kad mūsų jau minėtas perkėlimas visgi „suveiktų“. Iš serijos „O, tu toks šiltas ir geras. Nagi, pažiūrėkime, kaip užgiedosi, kai aš tave užknisiu!“

Ką daryti? Kaip ištrūkti iš užburto kančių rato?

Pirma, norėdami ištrūkti iš užburto rato ir pamatyti prieš save realų žmogų, turite suabejoti savo žiniomis apie jį. Mes dažnai sustojame ties ta informacija, kurią tiksliai žinome, tiksliai suprantame, kas per žmogus greta mūsų, ir to pakanka. O būtų visai ne pro šalį pagalvoti – ar toji informacija tikrai atitinka tai, ką aš apie žmogų manau, kaip aš jį įsivaizduoju? O gal visgi yra skirtumų? Norint tai padaryti, reikia domėtis žmogumi, uždavinėti klausimus, dar kartą perklausti, pasitikslinti. Pavyzdžiui: „Ką turi omenyje tai sakydamas?“, „Ar aš teisingai supratau, kad…?“, „Ko tu norėjai man pasakyti šiuo veiksmu?“ ir t.t.

Antra, būtina išsiaiškinti savo negatyvų scenarijų ir santykius su tėvais, kurie vis dar daro įtaką gyvenimui ir partnerio pasirinkimui. Galima padaryti tai su specialisto pagalba.

Šitaip atsiras galimybė suprasti, kaip viskas vyksta, kaip renkamės partnerius, kodėl, ko vengiame ir ką iš viso to norime gauti? Išsiaiškinus, kas kaip ir kodėl vyksta, šis mechanizmas paprastai tampa sąmoningas.

Pavyzdžiui, moteris gali suvokti, kad vaikystėje su ja buvo elgiamasi naudojant smurtą ir ji prie to priprato. Ji pasąmoningai (ir neklysdama) pasirinks tuos partnerius, kurie su ja elgsis analogiškai arba ji pati sumaniai provokuos partnerį prieš ją smurtauti.

Tačiau kai šis mechanizmas tampa matomas, akivaizdus – atsiranda galimybė išgydyti traumas, užbaigti išgyventi tai, ko nepavyko iki galo išgyventi vaikystėje. O tada atsiranda ir laisvė rinktis kitus, normalius partnerius.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.