Puiku turėti patogų vaiką, tiesa? Tikras idealas: paklusnus, nekeliantis problemų, įdėmiai klausosi kiekvieno tėvų žodžio, gerbia vyresniųjų nuomonę – visų be išimties. Jeigu dar ir mokykloje puikiai mokosi – apskritai lobis, o ne vaikas.

Imponuoja toks aprašymas? Jeigu į klausimą atsakėte teigiamai, laikas susimąstyti – kuo patogus jums toks požiūris?

Patogūs vaikai ištirpsta tėvų troškimuose ir poreikiuose. Tėvai absoliučiai tiksliai žino, kas tinka mylimam įpėdiniui, o ko jam nereikia. Tokius vaikus patogu valdyti (bet kokiame amžiuje), kontroliuoti jų elgesį ir be saiko jais rūpintis.

Deja, tai suformuoja pasyvią gyvenimo poziciją. Suaugęs, toks žmogus ir toliau liks patogus visiems aplinkui, išskyrus patį save. Kaip jums atrodo, ar turi toks žmogus šansą nugyventi savo paties gyvenimą taip, kaip jam pačiam norisi?

Pažvelkime į vidinius pergyvenimus, kuriuos jaučia tėvai, auklėjantys patogų vaiką. Dažniausiai jie užsiima hipergloba. Ir totalinė vaiko kontrolę painioja su meile ir rūpinimusi. To rūpinimosi darosi tiek daug, kad jis ima smaugti bet kokius vaiko impulsus nuveikti kažką savarankiškai, be tėvų pagalbos. Vaikas eina į mokyklą, pasiekia paauglystės amžių, o rūpinimasis juo nemažėja.

Ir štai čia, šiuo momentu, tėvai netgi nepastebi, kaip ištirpsta vaiko asmenybė. Savų interesų ir troškimų praktiškai nebelieka. Pradingsta vaikiškas spontaniškumas ir betarpiškumas.

O tėvų apetitai vis auga – dviejų būrelių ir trijų repetitorių jau per mažai, reikia dar daugiau, juk priešakyje laukia egzaminai. Ir vaikui reikia pasistengti, kad taptų tuo pačiu sėkmingiausiu žmogumi, apie kurį taip svajoja tėvai.

Kalba, žinoma, eina apie pačių tėvų nerimą ir baimes, apie jų nepasitikėjimą savimi, apie jų pačių nerealizuotas svajones, apie santykių su savo pačių tėvais perkėlimą į santykius su vaiku. Visa tai – antroji hiperglobos medalio pusė.

Kas šiuo atveju turėtų kreiptis į psichologą – tėvai ar vaikai? Tėvų pančiai neretai būna pernelyg tvirti ir atsiskirti nuo šeimos supančiotas vaikas gali tik tapdamas šeimos atskalūnu, išvytu iš šeimos.

Manau, šiuo atveju padėti gali tėvų išmintis ir sąmoningumas. Būtų puiku laiku pastebėti, kad vaikas pradeda suaugti ir jau visiškai pajėgus susidoroti su šio pasaulio iššūkiais. Vadinasi, sulig kiekviena nauja diena jam galima duoti vis daugiau laisvės, jaučiant džiaugsmą ir pasididžiavimą sūnumi ar dukra.

Šioje vietoje leisiu jums, mieli skaitytojai, likti vieniems su savo apmąstymais. Nes sprendimus, tame tarpe ir susijusius su tėvyste, kiekvienas priima pats.

Pasidalinsiu tik keliomis elgesio ir santykių su vaikais taisyklėmis, kurias laikau reikšmingomis.

• Leiskite vaikui klysti, bandyti, kristi, tyrinėti, suteikite galimybę pajausti natūralius savo veiksmų rezultatus, tiek gerus, tiek nelabai;
• Palaikykite jo savarankiškumą ir girkite, stebėdami, kaip vaikas stengiasi ir pats susitvarko;
• Išmokykite vaiką prašyti pagalbos, tačiau tik tada, kai jis nepajėgus susidoroti pats;
• Sekite savo jausmus. Veikite, vadovaudamiesi pagarba vaiko sugebėjimams, o ne gailėdami ar kaltindami;
• Parodykite pagarbą negatyvioms vaiko emocijoms – skausmui, pykčiui, nuoskaudai. Nesistenkite jų slopinti. Padėkite su jais susidoroti: išsaugokite ramybę ir supratimą. Būkite šalia;
• Kalbėkite su vaiku ir apie save, apie tai, kas jus skaudina ar piktina. Šitaip jis išmoks pastebėti kitų žmonių poreikius.

O apie savo nerimą ir baimes geriau pasikalbėkite su psichologu. Jis jus tikrai supras.

Šaltinis