Nusprendžiau pagaminti paprastas salotas, pradžiuginti šeimą. Salotas su vištiena. Juo labiau, kaip tik liko šiek tiek virtos vištelės, vis tiek jos jau niekas nevalgys. Šitoms salotoms dar reikia ananasų. Panaudojau vaisius iš skardinės. Liko sultys. Išgerti? Nenoriu. Išpilti? Gaila.
Prisiminiau vieną pyrago receptą, ten kaip tik reikalingos ananasų sultys. Tačiau ten dar reikalingi tryniai, o baltymai liko. Neišmesti gi jų? O pastatyti į šaldytuvą – tas pats, kas išmesti.
Sugalvojau! Pyragaičiai! Paprasta, greita, skanu. Ten reikalinga citrinos žievelė. Citrina liko išnuoginta. Paliksiu – greitai sudžius. Ką gi su ta citrina daryti?
Aha, padažas skanus salotoms gaunasi. Salotoms sunaudojau pusę svogūno galvutės. O kita pusė guli ant stalo, žiūri į mane su priekaištu. Kur ją dėti?
Galima spagečiams skanų pomidorų padažą padaryti. Radau šaldytuve stiklainį pomidorų sulčių. Savos gamybos. Sunaudojau pusę. Ką su likučiais daryti? Gaila, jeigu prapuls. Pati gi dirbau vasarą, konservavau. Natūralios, be konservantų, ilgai atidarytos neišsilaikys.
Pagalvojau ir nutariau barščių išvirti. Tačiau namuose nėra burokėlių. Greitai susiruošiau, pašokau iki parduotuvės. Nupirkau burokėlių, bulvių, varškės, grietinės, dantų pastos, kojinių (nuolaida!), šlepetes (irgi akcija pasitaikė!!!), kelis įpakavimus muilo dėl visa ko. Pakeliui į namus užsukau į banką, sumokėjau už butą, palei banką – dirbtuvė, pasiėmiau batukus po remonto, duonos kioske nupirkau bandelių vaikams į mokyklą, sumuštiniams. Vos parsivilkau namo su visais tais turtais. Išviriau barščių. Jau nebeatkreipiau dėmesio, ar liko dar ko nors po jų. Smukau į fotelį, nugarą skauda, kojas maudžia, rankų nebejaučiu…
Sėdžiu ir galvoju. Kokia nenormali! Geriau būčiau išgėrusi tas ananasų sultis.
