Kiekvienas iš mūsų pajėgia duoti tik tokią meilę, kokią turime savyje.
Žinoma, galima ko nors išmokti, galima įgyti patirties, bet vis dėl to neįmanoma duoti daugiau, nei pats turi. Neįmanoma duoti to, ko neturi.
Kokia prasmė purtyti ąsotį, kad iš jo išvarvėtų dar bent lašelis ir pykti, jei tame ąsotyje nebėra vandens?
Tas pats ir su žmonėmis.
Kitas reikalas, kai negali duoti šio vandens tiek, kiek koks nors žmogus iš tavęs jo trokšta. Juk kažkam tereikia poros lašelių, o kitam – pilno ąsočio norisi.
Nebūna mylėti nepajėgiančių žmonių, yra tiesiog meilė, kuri skirta ne jums.
Arba kol kas vis dar ne jums.
Arba jau nebe jums.
