Nuo pat ankstyvos vaikystės dauguma mažamečių girdi tokias frazes – „būk geras elkis taip“, „jei nebūsi geras, nubausim“ ir pan. Taip diegiamas gero žmogaus stereotipas ir dažnai tuo net manipuliuojama. Dėl to užauga savimi nepasitikintys jaunuoliai, nežinantys nei kokias studijas, nei kokį darbą rinktis.
Mąstymo keitimo mentorius Mindaugas Valickis atskleidžia, kas slypi už gero žmogaus įvaizdžio ir kodėl tai suteikia daugiau kančios, nei pilnatvės.
Būk geras vaikas, nes tavęs nemylės
Meilė ir priėmimas mažamečiams būtini kaip oras, todėl suaugusieji dažniausiai net nesąmoningai jais manipuliuoja, norėdami patogaus jų elgesio. Vaikai mokomi būti gerais, o ką tai reiškia? Kad elgsis pagal kitų lūkesčius. Taip susiformuoja įsitikinimas, kad geras yra tas, kuris tenkina kitų norus. Tad taip mąstydami stengiasi būti geri tėvams, auklėtojams, mokytojams, vėliau antrosioms pusėms ir darbdaviams.
Nuolat kartojama, kad vaikai klausytų ir vykdytų, kas jiems sakoma. Tik tada juos mylės, priims ir jiems viskas seksis. Juk norima tik gero.
Ne veltui sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Kaip tik taip ir nukeliaujama į vidinę kančią, nes visos idėjos, emocijos, norai, svajonės ir unikalumas buvo slopinami nuo pat mažens. Tarsi tai, ką žmogus atsinešė, niekam nereikalinga, nes visuomenėje pageidaujami tik patogūs asmenys.
Žinoma, nė vienas tėvas ar mama nelinki savo vaikui blogo, tačiau dažnas nesuvokia, kad primesti gero žmogaus stereotipai žlugdo individualumą ir vidinį atžalos potencialą. Nuo mažens daugelis tėvų, senelių ar globėjų stengiasi įpiršti savo nuomonę ir nurodyti, anot jų, geriausią profesinę ir savirealizacijos kryptį, pamindami bręstančią asmenybę. Be to, už šių patarimų neretai slepiasi pačių suaugusiųjų neišsipildžiusios svajonės ar baimės.
Tai kas vaikui belieka? Tik paklusti, antraip jaus pasipriešinimą ir atstūmimą. O juk visi nori būti mylimi. Taip susiformuoja visiems geras ir patogus žmogus.
Kodėl geriems sunkiau sekasi?
Kai paminami įgimtas potencialas ir talentai, jaunuolis pasuka jam nurodyta kryptimi. Deja, ten dažniausiai reikia visai kitų savybių, negu jis turi. Todėl tenka įdėti milžiniškas pastangas, kad pasiektų bent minimalius rezultatus. Taip žmogus veikia naudodamas ne savo stipriąsias puses, o silpnąsias.
Tėvai, globėjai, mokytojai dažniausiai stengiasi išugdyti tokį asmenį, kaip visi. Tačiau kiekvienas esame skirtingas. Net jei trys kartos buvo gydytojais, dar nereiškia, kad vaikas sugebės tęsti šią tradiciją. Gal jo pašaukimas visai kitas ir jam bus labai sudėtinga pabaigti studijas, o ką jau kalbėti apie darbą.
Švietimo sistemoje vis dar galioja tos pačios tradicijos – paversti visus vienodais. Todėl bene 90 proc., žmonių tampa nelaimingais, nes praranda save, gebėjimus, išskirtinumą, nerealizuoja talentų ir svajonių, ir t. t. Todėl paaugliai, pajutę savo prigimtį, puola į kraštutinumus ir ima maištauti, neretai nukeliaudami į dar didesnę savidestrukciją.
Juk kaip gali žmogus suvokti, kas jis apskritai yra ir kokios jo galimybės, jei nuo mažens buvo aiškiai parodyta, kad bet kokia kitiems nepatogi saviraiška nepriimtina.
Kodėl vos saujelė pasaulio žmonių tampa sėkmingais?
Tie, kuriems dėl kažkokių priežasčių pavyko ne tik išsaugoti, bet ir subrandinti savo unikalumą, dabar stebimi su pasigėrėjimu arba pavydu. Juos visuomenė vadina charizmatiškais ir gimusiais po laiminga žvaigžde.
Kiekvienas gimstame su neribotu potencialu ir jokios žvaigždės nepadės, jei paminsime savo išskirtinumą bei talentus. Deja daugelis žmonių, dėl visuomenėje galiojančių įsitikinimų ir auklėjimo standartų, bijo tapti „baltomis varnomis“.
Įprasta manyti, kad jei esi kitoks – tai tu blogas. Todėl neretai vaikams sakoma, kad gyventų pagal suaugusiųjų patarimus, antraip eis gatvių šluoti, taps nevykėliais ar net nusikaltėliais. Tada jie renkasi profesijas bei veiklas tokias, kaip visi ir vėliau stebisi, kodėl kitiems sekasi, o jiems ne.
Laiko nei vienas neatsuksime, tačiau niekada ne vėlu grįžti prie savo esmės ir prisiimti atsakomybę už gyvenimą. Tai pagrindinis kelias į naujas galimybes ir tikrąją pilnatvę.
Kodėl geri žmonės dažnai lieka neįvertintais?
Galbūt teko girdėti, kaip kiti skundžiasi, kad jie tiek daug gero padarė, o jiems net ačiū nepasakė? Tokie geri žmonės nesulaukia norimo įvertinimo nei šeimoje, nei darbe. Kodėl? Nes šis gerumas virsta tylia manipuliacija – jei esu geras, jūs turit man duoti tai, ko aš noriu. Toks elgesio modelis įprastai įdiegiamas vaikystėje, kai sakoma: „būk geras, klausyk ir tau nupirksim žaislą“. Gerumas virsta priemone gauti tai, ko nori.
Deja, suaugus ši taisyklė nebegalioja, nes kiti žmonės duoda tik tai, ką jie nori ir gali suteikti. Dėl šios priežasties vyksta nesusikalbėjimai šeimose ir darbe, kaupiamos nuoskaudos bei kyla konfliktai.
Taip pat daug kas tiki, kad už gerus darbus bus atlyginta dešimteriopai, o gailestingumas – didelė vertybė. Už šių įsitikinimų taip pat slypi savanaudiškumas, nes žmogus įsivaizduoja, kad tokiu būdu gaus iš Visatos, iš Dievo ir pan., tai, ko jis nori. Taip nusimesdamas atsakomybę nuo savo pečių.
Kas yra tikrasis gerumas?
Tai nuolatinis balansas tarp savo galimybių ir kitų žmonių poreikių tenkinimo. Kai žmogus jaučia pilnatvę, žino kaip naudotis savo talentais bei stipriosiomis savybėmis, tada pritaiko juos kūrybai, inovacijoms ir visos žmonijos gerovei, progresui.
Todėl reikėtų atidžiai pasižiūrėti, ką jums iš tikrųjų reiškia gerumas ir kaip jį naudojate. Žmogus nėra nei geras, nei blogas, tiesiog visuomenėje taip įprasta skirstyti, pagal subjektyvius asmeninius kriterijus. Tad atmeskite visus potencialą blokuojančius įsitikinimus ir vertinimus, nes vienintelis savo gyvenimo kūrėjas esate tik jūs.
Parengė Rūta Steponavičienė
