Na gerai, pirmas blynas prisvilo, tai dar galima suprasti. Jaunystė ir maža patirtis neleido sukurti normalių santykių ir išsaugoti šeimos, tačiau antrojoje juk buvo galima atsižvelgti į visas padarytas klaidas ir sukurti išties gerus santykius…

Ir tikrai, kai pirmą kartą susituoki, sulaukęs 18-20 metų, apie šeimyninį gyvenimą ir santykių kūrimą žinai labai mažai ir viskas pagrįsta dažniausiai vien tėvų pavyzdžiu, filmais ir knygomis. Ten ir jausmai, ir tikėjimas meile, ir kad jie mirs tą pačią dieną, kaip kine. Vaikiškas maksimalizmas.

O kaip su žmonėmis, kuriems 30-35 metų?

Labai reta pora įveikia visus išbandymus ir toliau gyvena kartu, jeigu susituokė būdami 20-ies. Būtina pažymėti, kad jie tikri šaunuoliai, jei iš tiesų vienas kitą papildo ir suteikia vienas kitam laimę.

Bet jeigu pažvelgsime į daugumą, situacija bus iš esmės kitokia. Jie susituokė, susilaukė vaiko ir – prasidėjo.

Jie vis dar vaikai ir nesupranta, kaip tvarkyti namų ūkį, nes iki šiol tuo užsiėmė tėvai.

Jie nežino, kaip teisingai konfliktuoti, kadangi manė, kad susituokus, bendras gyvenimas automatiškai bus ilgas ir laimingas.

Jie nežino, kaip elgtis su savo vaikais, kadangi apie tai visai nepagalvojo, arba numojo ranka – kaip bus, taip bus…

Tai – milžiniškas krūvis, su kuriuo ne kiekvienas žmogus gali susidoroti, turėdamas 20 metų, todėl santuokos išyra po 1-2 metų ir neretai iškart po vaiko gimimo.

Sutikite, kad patirtis, kurią vyras ir moteris įgijo santuokoje, nėra pati geriausia, bet juos vis tiek traukia ten, atgal.

Žmonės – porinės būtybės ir jiems reikia ne tik sociumo, bet ir partnerio, su kuriuo jie gyventų kartu.

Pažįstu vieną moterį, kuri buvo ištekėjusi 4 kartus. KETURIS! Dabar ji galvoja apie penktą bandymą. Ir, pasak jos, ji nuolat gauna nevykėlius be pinigų, kurie nemoka užsidirbti ir prisiimti atsakomybės. Štai ir tikisi, kad penktasis kartas bus sėkmingas. Tarsi žaistų loterijoje ir lauktų pagrindinio prizo.

Argi ji vienintelė tokia?

O tai, kad ji bijo susipažinti su normaliais vyriškiais, kadangi nepasitiki savimi ir nemoka su jais bendrauti, – šitas dalykas jai nerimo nekelia, ji ir toliau ieško pažinčių su nevykėliais.

Ir tai, kad savo veiksmais ji gali padaryti nevykėlį iš bet kurio normalaus vyro – šitai jai irgi nesukelia nerimo. Tai, kad ji nemoka užmegzti santykių ir bendrauti su vyrais – taip pat jos nejaudina. Tad gal vertėtų apie tai bent susimąstyti?

Vyrai paprasčiau išgyvena santykių krachą, todėl po išsiskyrimo jie lengviau susiranda kitą moterį.

O moterys pakankamai ilgai pergyvena dėl išsiskyrimo, nenori net galvoti apie naujus santykius, o juo labiau – panašius į buvusius. Ilgai kaupia drąsą ir labai pamažu pradeda vėl ieškoti tinkamų ir bando jais pasitikėti.

Ir vieni, ir kiti daro didžiulę klaidą. Kokią?

Viskas labai paprasta. Jeigu nepakeisite savo veiksmų, tai ir jų rezultatas bus lygiai toks pats.

Na, o jeigu jūs kalate vinis lygintuvu, kas nutiks lygintuvui? Arba jei paimsite sportinį automobilį ir imsite juo vežioti sodinukus ir cemento maišus į užmiesčio sodybą – kas nutoks jūsų labai šauniam, tačiau tokiems dalykams visiškai nepritaikytam automobiliui?

Štai kodėl nauji santykiai sužlunga – kasdienybėje niekas nesikeičia, nesikeičia jūsų mąstymas ir elgiatės lygiai taip pat, kaip elgėtės pirmoje santuokoje. Kuo ji pasibaigė jūs jau pamiršote?

Kiekvienas iš partnerių tiki, kad antroji santuoka bus „patogesnė”, jeigu jau teko pabuvoti pirmojoje. O kaip iš tikrųjų?

Prieš pradedant naujus santykius, vertėtų pagalvoti, ką padariau ne taip, jeigu ankstesnieji žlugo. Jie juk ne patys savaime sugriuvo, o būtent vyras ir moteris savo klaidingomis mintimis ir neteisingais veiksmais juos sugriovė.

.