Kodėl su artimais žmonėmis nesigėdijame būti agresyvūs, pikti, kaprizingi ir nesibaiminame parodyti savo blogiausias savybes?
O nepažįstamų žmonių tarpe demonstruojame tik pačias geriausias savo savybes, subtilumą, gerumą, dosnumą?
Galbūt todėl, kad nepažįstami žmonės gali mus atstumti, atsisakyti mūsų ir nustoti su mumis bendrauti.
Dar ir negeros kalbos gali pasklisti.
O kur artimieji nuo mūsų dėsis? Jie su mumis – visam gyvenimui.
Jie mus toleruos, priims mus su visais trūkumais, be pagražinimų ir kaukių.
Todėl būtų prasminga vis dėl to stabtelėti, prieš pradedant lieti savo negatyvą ant artimųjų, ir padėkoti jiems už tai, kas jie yra, ir kad jie pasirengę kentėti visus tuos mūsų tarakonus galvoje.
