Prisimenu, kaip vaikystėje teko skaityti įvairias istorijas apie motinos maldos galią. Tai buvo labai šiltos, stiprios istorijos. Nežinau, kiek jos tikroviškos, bet žinau, kaip tai veikia.
Žmogaus galimybės yra praktiškai neribotos, nors vieni žmonės moka jas išnaudoti iki galo, kiti neišnaudoja net 5 proc.
Kažkas daro svaiginančią karjerą, įsteigia verslą, augina puikius vaikus, džiaugiasi nuostabiais santykiais. O kažkas nesugeba susirasti bent kiek padoresnio darbo, nes „kas ten mane į tokį darbą paims”, metų metus kenčia sunkius santykius, ir nuoširdžiai tiki, kad kitaip ir būti negali.
Kuo čia dėta mama ir kaip ji gali visa tai įtakoti?
Mes gyvename žodžių ir prasmių pasaulyje, žodžių galia yra didžiulė, ypatingai vaikystėje.
Tėvai vaikui – tai visas pasaulis, jis besąlygiškai tiki viskuo, ką jie sako. Tai mechanizmas, užtikrinantis išgyvenimą. Vaikui reikia tam tikros atramos, žinių apie jo vietą šiame didžiuliame, nesuprantamame pasaulyje.
Šią atramą jam duoda mama, tame tarpe ir savo žodžiais.
Mama linki vaikui geriausio, tačiau neretai, užuot suteikusi sparnus, įkalina vaiką griežtose ribose.
Tai galima nesunkiai paaiškinti: bendravimo su vaiku situacijos mamą dažnai panardina į jos pačios vaikystę, ji kartoja tai, kas jai buvo kalbama vaikystėje. O dabar – kitas laikmetis, kita realybė. Kai kurie žodžiai iš mamos vaikystės šiandieninėje realybėje gali būti itin žalingi.
-
Kol tu čia bliauni?
-
Lėkštė turi būti ištuštinta!
-
Kol visko nesuvalgysi, nuo stalo nenueisi;
-
Hm… Eilėraštį galėtum padeklamuoti kur kas geriau;
-
Kas gali draugauti su tokiu kaip tu?
-
Liaukis rėkauti;
-
Kaip tu galėjai būti toks grubus su mokytoja?
-
Koks tu išsižiojėlis!
Tai patys nekalčiausi žodžiai, kurie veikia vaiką visiškai kitaip, nei norisi mamai.
Juos galima pakeisti kitais, labiau tinkančiais šiandieniniam pasauliui, padedančiais vaikui užaugti protingu, sveiku, savimi pasitikinčiu žmogumi.
Didžiuliam mamos džiaugsmui.
