Mamytės sūnelis

„Jis skambina savo mamai šimtą kartų per dieną“

Ką tau pasakysiu: taip, skambinu, ir to nesigėdiju! Galiausiai juk ji mano mama, ji mane užaugino, ji mane myli… Ir jai tikrai įdomu, su kokia šiandien esu skrybėle, ką valgiau pusryčiams ir ar manęs neskriaudžia šefas. Patikėk, nieko neprarandi, kad tai išklauso ji, o ne tu.

Taip, man svarbu žinoti, kad su ja viskas gerai – nors mes pasikalbėjome ryte, bet paskambinsiu jai ir vakare palinkėti saldžių sapnų. Mieloji, tai reiškia „rūpintis“. Man svarbu vykti pas ją kiekvieną savaitgalį valgyti pyragėlių. Galiausiai juk juos mėgstu! O tu užsispyrusi jų nekepi – taip, atsimenu, „kenkia figūrai“. Nors juk žinai, kad myliu tave su visais tavo kilogramais. O ir mama sako, kad tau būtų neblogai šiek tiek pasitaisyti…. Viskas, viskas, tyliu.

Ką nutylėsiu: mylimoji, neversk manęs rinktis. Taip, mudviejų šeima – svarbiausia, ir žinoma, tu turi visišką teisę į didžiausią mano dėmesio kąsnelį. Patį didžiausią. Bet tai, kad pati mataisi su savo gimine tik kartą per pusę metų – tavo pasirinkimas. O aš noriu matyti savo mamą dažniau. Ir kvaila reikalauti, kad apkarpyčiau jos dėmesio porciją.

Be to, visada kalbėjai, kad nori didelės šeimos, su vaikais, močiutėmis bei seneliais, jaukiais pasisėdėjimais ir mažomis tradicijomis. Gal šeštadienio pasisėdėjimai pas mamą tegu tampa ir mudviejų su tavimi tradicija? Juk neatsiriboju nuo tavęs – myliu jus abi. Ir nenoriu būti teritorija, dėl kurios kovoja dvi valstybės.

„Jis mane laiko tarnaite – arba įsitikinęs, kad švarūs marškiniai patys atsiranda spintoje“

Ką tau pasakysiu: kur švarios kojinės, kada bus pietūs, kodėl mano kelnės nelygintos?… Taip, man tikrai atrodo, kad tai moteriškas darbas. Ramiai, mylimoji, neužsivesk. Juk tai reiškia, kad pripažįstu tave namų židinio sergėtoja, namų ramsčiu. Be tavęs viskas sugrius – tu man labai brangi. Ir man brangi tavo įvesta tvarka – jei pats lįsčiau ko nors ieškoti tavo tvarkingai sudėtose krūvelėse, viską supainiočiau. Beje, o kur… Viskas, viskas, tyliu.

Ką nutylėsiu: o atsimeni, kaip buvo, kai nusprendžiau padaryti tau staigmeną ir sutvarkyti namus, kol buvai svečiuose? Grįžusi mane sukritikavai. Indai išplauti bet kaip, drabužiai į skalbyklę sudėti ne pagal spalvas, knygos ne ta tvarka, kaip reikia… Tai yra – ne tavo tvarka. Mieloji, tau labai sunku įtikti. O kritika – ne pats geriausias stimulas ką nors daryti. Ir nors tau ne itin malonu tai girdėti, tačiau šioje vietoje judvi su mano mama panašios: ji taip pat manė, kad namų reikaluose aš tik trukdau, ir į stebuklingą purvinų kojinių virtimo švariomis procesą manęs neįtraukinėjo.

Bet jei kartais apsimestum, kad visai neblogai išploviau indus, juos plaučiau. Kad išgirsčiau: „Mielasis, ačiū, be tavęs nebūčiau susitvarkiusi“.

„Pavargau visus sprendimus priimti viena“

Ką tau pasakysiu: taip, taip, tai amžina dainelė apie tai, kad aš toks nesavarankiškas, žingsnio be tavęs negaliu žengti, o tu taip pavargai laikyti visus keturis namų kampus… O neatsimeni, kas buvo, kai su tavimi aptarinėjome remontą? Pasakiau, kad noriu nupirkti mėlyną sofą. Ir ką išgirdau? „Puiki idėja“, – pasakei tu. – „Tik mėlyna spalva netiks prie apmušalų“. Jau tavo išsirinktų, savaime aišku. O ir sofa pernelyg užgriozdins kambarį, verčiau jau pastatyti ten porą krėslų. Šviesiai žalių, tai labai gražus atspalvis. Argi ginčijausi? Ne. Ir atspalvis tikrai neblogas. Jei tu netektum savo nenumaldomo noro komanduoti, būtum kur kas nelaimingesnė. Nes tu, mieloji, esi apsigimusi lyderė.

Ką nutylėsiu: bet vis dėlto norėjau būtent sofos. Mėlynos.

„Kartais man atrodo, kad jis amžinas paauglys“

Ką tau pasakysiu: man patinka kompiuteriniai žaidimai. Ir animaciniai filmai. Tarp kitko, žaidimai leidžia pabėgti į alternatyvų pasaulį, jų naudą jau įrodė psichologai, o šiuolaikinė animacija jau seniai susilygino su kinu savo poveikio galia, ir… Taip, tu teisi, vargu ar šis argumentas bus pakankamas Byvio ir Tešlagalvio naudai, o ir kariauti „Quake“ penkias valandas iš eilės vargu ar kuris psichologas rekomenduotų. Tačiau man bus lengviau rasti bendrą kalbą su mūsų būsimu sūnumi. Žinoma, noriu vaikų, kvailute. O mama jau seniai kalba apie tai, kad svajoja lepinti anūkėlius… Viskas, viskas, tyliu!

Ką nutylėsiu: o dar su vaikais bus galima visiškai legaliai nusiaubti žaislų parduotuves. Ir kalbėti pardavėjoms: ką jūs, mergaite, čia vaikui, ne aš pats gi su šituo žaisiu. Beje, niekad neturėjau žaislinės gaisrinės – o taip jos noriu!

„Kai jis serga, zyzia kaip maža mergaitė“

Ką tau pasakysiu: žinai, man dabar skauda, nemalonu, šlykštu, pakilo temperatūra ir be galo nelinksma. Kas žino, kas tai per neregėta liga? Ir gal rytoj mirsiu! Medicina ne visagalė. Ir dar šoną diegia… Kaip dabar tylomis kentėti ir net neatsisveikinti?

Ką nutylėsiu: visi berniukai laipioja medžiais, susilaužo rankas ir kojas, per pertraukas prikulia vienas kitą, žaidžia futbolą… Absoliučiai visi, tu teisi. Tik ne aš. Aš ramiai sau augau su knygomis, animaciniais filmais ir mamos pyragėliais, o kai įsigudrindavau pasigauti slogą, mane gydydavo ištisas mamos pažįstamų gydytojų konsiliumas. Taigi neišsiugdžiau tos savybės pro dantis prakošti: „Niekai, tai tik įbrėžimas!“ O randai galbūt ir puošia – kokius nors Karibų jūros piratus. Bet jei dar nežinojai, randus skauda. Ir šiandien aš didžiausias ligonis pasaulyje. Ir tau teks tapti mano rūpestingąja mamyte.

„Jis perdeda savo pergales, kad jį pagirtų“

Ką tau pasakysiu: apskritai tai buvo nelengva. Situacija tapo įtempta. Jis buvo aiškiai nekaip nusiteikęs. Supratau, kad dabar jis gali viską. Iškalbingu gestu jis tiesė ranką link kišenės, niūriai įsistebeilijęs į mane. Jėgos buvo nelygios… Tačiau vis dėlto nusprendžiau surizikuoti. Velniai griebtų, juk anksčiau ar vėliau turėjome išsiaiškinti, kuris čia protingas ir kuris kvailas… Ir aš nesudrebėjau. Pažvelgiau jam į akis ir pasakiau: „Ne, ponas direktoriau, neturiu žiebtuvėlio. Neturiu nė degtukų.“

Ką nutylėsiu: žinoma, suvokiu, kad atsisakymas duoti kolegai prisidegti nepanašus į dar vieną supermeno nuotykių seriją. Tiesiog man labai norisi atrodyti herojumi… O namie pripratau gauti savo meilės dozę. Parbėgdavau iš mokyklos, pasakodavau, kaip šmaikščiai atsakiau į kieno nors repliką (kartais mano atsakymai būdavo tik mano paties fantazijose), ir mama kalbėjo, kad esu šaunuolis. O jausmas, kad esi šaunuolis – labai malonus. Ir jo labai apmaudu atsisakyti, net jei supranti, kad neužsitarnavai.

Mieloji, nesišaipyk. Argi sunku artimam žmogui pasakyti: „Tu šaunuolis“? Net jei pagrindas tam toks menkas. Juk aš visuomet pasirengęs tave girti ir guosti. Nebent jei pats tuo metu neišgyvenu katastrofos. Taip, mis Pašaipūne, katastrofos „Šefas pakvietė parūkyti ne mane, o mano kolegą“. Pasaulis mane išdavė.“

„Nesijaučiu galinti pasislėpti už tvirtų vyriškų pečių“

Ką tau pasakysiu: paklausyk, tu juk žinai, kad tave myliu. O dar tu žinai, kad ir tu mane myli. Tokį, koks esu – su visais kaprizais, kai būnu persišaldęs, su mamos pyragėliais, su nemokėjimu priimti sprendimų… Juk visada buvau toks. O tu mane kažkodėl išsirinkai. Mane, o ne visus tuos stereotipus, kurie štai liejasi iš visų kampų: „Vyras turi būti lyderis, moteris turi paklusti“. Juk mes gyvename ne su stereotipais, o vienas su kitu. Ir tu gali, žinoma, dūsauti, vėl užversti akis į viršų ir guostis draugėms gyvenimu – bet juk iš tikro esi laiminga. Pripažink pagaliau, kad mes vienas kitam labai tinkam.

Ką nutylėsiu: ir vis dėlto ar nematei mano kojinių?

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *