Mano vyras yra infantilus ir bukas sutvėrimas, – aiškina susierzinusi moteris. Ir priduria, kad darbe jis yra puikus ir gerbiamas specialistas, viršininkas. Savo srities meistras. Tiek vadovybė, tiek pavaldiniai juo patenkinti. O štai namuose namuose jis tartum visai kitas žmogus.

Aš viską pati. Ir namų darbai su vaikais, ir pietus gaminti, ir valyti, organizuoti keliones, pirkti, bet juk aš irgi dirbu. Ir vyrą ryte reikia pažadinti, į darbą suruošti, pamaitinti, drabužius iš vakaro paruošti… Jis pats nieko nesugeba.

Psichologai pataria, kad reikia kalbėti apie tai, kas tau nepatinka, ir aš kalbu, bet iš to – jokios naudos.

Taip, kalbėti tikrai puiku. Bet jei reikalas apsiriboja vien kalbėjimu, tuomet būtų gerai pagalvoti apie viso to priežastis.

Šeimą visada sudaro mažiausiai du žmonės. Ir jei vienas iš jų yra infantilus, tai ar gali kitas būti subrendusia asmenybe? Manote, kad gali? Tada atsakykite sau į klausimą, kodėl subrendęs žmogus palaiko santykius su nesubrendusiu?

Jei vyras staiga pasirodė esąs nesavarankišku kasdieniame gyvenime, reiškia:

• Tokiu jis tapo toli gražu ne per vieną naktį;
• Jis taip įpratęs. Tai reiškia, kad esant norui, įprotį galima pakeisti;
• Jis nenori keisti savo įpročių. Kadangi iš pradžių turėjo motiną, kuri viską darė už jį, o dabar turi žmoną, kuri pakeitė motiną. Be to, žmona pavirto jam mamyte savo pačios noru, ji pati priėmė tokį sprendimą;
• Kam vyrui kažką keisti gyvenime, jei moteris vien murma, kad jos netenkina situacija, o pati savo elgesiu kiekvieną dieną tą infantilumą skatina;
• Jei dabar pajutote susierzinimą ir troškimą išvadinti tai rašančią psichologe nieko neišmanančia višta, pirmiausiai rekomenduočiau pasakyti sau „Stop”. O paskui paklauskite savęs, kodėl aš taip įnirtingai ignoruoju realias situacijos priežastis, o norisi kaltinti dėl visko tik kitus žmones?

Taip, santykiuose visada yra du žmonės, bet jei vienas viskuo patenkintas, o kitas – ne, situaciją keisti turi tasai, kuris nepatenkintas. Pakeiskite savo pačių elgesį, kad veiksmai neprieštarautų žodžiams. Keiskitės ir nelaukite, kad vyras staiga patirtų magišką nušvitimą, per tris minutes taptų brandžia asmenybe ir imtų visiškai kitaip mąstyti.

Juk netgi jei jis staiga subręs, nepriklausomai nuo to, jog žmona vien kalba, kad jai norisi kažko kito santykiuose, o pati ir toliau vaidins mamytės ir auklės vaidmenį ir pati subręsti nerodys nė menkiausio noro, tai šeima tiesiog nustos egzistuoti. Psichiškai subrendusiam vyriškiui nesubrendusi moteris nereikalinga. Jam dabar prireiks moters – analogiškai brandžios asmenybės.

Mus visus traukia žmonės, turintys panašias į mūsų psichologines traumas ir panašų į mūsų psichologinio brandumo laipsnį.

Jei jūsų vyras elgiasi taip, tarsi būtų jūsų sūnus, vadinasi, jūs elgiatės taip, tarsi būtumėte jo mama.

Jei nebūtumėte prisiėmusi jo motinos vaidmens, jis paprasčiausiai nebūtų galėjęs būti šalia jūsų, negalėtų vaidinti jūsų vaiko vaidmens.

Sakysite, jei jis nebūtų prisiėmęs vaiko vaidmens, tai jūs nebūtumėte prisiėmęs mamos vaidmens?

Logiška. Tik yra vienas niuansas – jam tai patinka, o jums – ne.

O gal visgi ir jums tokia situacija patinka?

Juk „mamos” vaidmuo turi labai daug antrinių naudų. Ir savivertė pašoka, ir reikalingumo, svarbumo jausmai maloniai glosto širdį, ir priklausomybės jausmą sutvirtina, ir įprotį kankintis bei kentėti „legalizuoja”…

Atpažinote save? Jums iš tiesų įkyrėjo taip gyventi? Ar viso labo kilo noras paniurzgėti, nieko nekeičiant gyvenime?

.