Meilės negalima užsitarnauti. Nors daugybė žmonių mano, kad jeigu jie labai pasistengs, jei tapsi gerais, patogiais, naudingais, jeigu pritaps prie kito žmogaus pasaulio, tai galima bus patikti kitam žmogui, sulaukti jo pritarimo ir pripažinimo.
Pati mintis kažko nusipelnyti, kažką užsitarnauti kyla iš noro manipuliuoti kitais žmonėmis, atmetant apribojimus ir realybę.
Visa tai daroma tam, kad būtų išvengta sunkiai ištveriamo scenarijaus, kai „viskas yra ne taip, kaip aš noriu, todėl padarysiu ką nors su savimi (tapsiu geresnis, gražesnis, protingesnis, stipresnis, malonesnis ir t. t.), kad galėčiau paveikti kitą žmogų, kad jis darytų tai, ko aš noriu.
Žmogus šiuo atveju visais įmanomais būdais stengiasi slėpti savo pažeidžiamumą, jis bijo pasirodyti silpnas, bejėgis, atstumtas ar dar kažkoks ne toks, nes jo galvoje gajus įsitikinimas, kad situacija, kai reikia prašyti pagalbos yra gėdinga, kad reikia sugebėti su viskuo susitvarkyti pačiam.
Tačiau būtent pažeidžiamumas išlaisvina rankas ir reiškia gebėjimą palaikyti kontaktą su savimi, savo jausmais ir poreikiais, gebėjimą gyventi, remiantis savuoju Aš ir būti artimu kitiems – be jokių gynybų ir kaukių.
Pažeidžiamumas leidžia patirti tikrąjį gyvenimą ir pajusti laisvę, nesistengiant perdaryti savęs ar kitų, kad gautumėte meilę, apsaugą ar pritarimą.
