Močiutė ir mama. Vaidmenys auklėjant vaiką

„Mama, netrukus tu tapsi močiute!” – ši frazė apverčia šeimos gyvenimą. Atsiradus šeimoje vaikui pasikeičia vaidmenys, juk mama tampa senele, o dukra – mama. Šios paprastos tiesos suvokimas kartais sukelia moterims šoką. Kai kurioms pavyksta suimti save į rankas, blaiviai įvertinti situaciją ir susitaikyti su šiuo vaidmenų pasikeitimu. Kitos gi pastoviai stengiasi keisti scenarijų ir šeimoje prasideda kivirčai, barniai, kova už pagrindinio žiūrovo – vaiko – dėmesį.

Mes nutarėme panagrinėti dviejų autoritetų – mamos ir močiutės – tarpusavio santykius. Kas darosi su vaiku, kai mama ir močiutė negali rasti bendros kalbos? Kaip ištaisyti situaciją ir nebekartoti jos, kai vėl ateis laikas keistis vaidmenimis, pasikeitus dar vienai šeimos kartai.

MOČIUTĖ – „TIRONAS”

Močiutė išmano apie vaikų auklėjimą ne iš nuogirdų. Ji užaugino puikius vaikus, kurie dabar patys turi vaikų. Tačiau kai vaikas ateina pas ją į svečius, kartojasi viena ir ta pati scena. Visais savo veiksmais močiutė demonstruoja, kad mama neteisi. Nespėjo slenksčio peržengti, o jau girdi: „O kam tu šitą kepurę uždėjai? O kur kojinės? Jis ką – šitą daiktą valgyti turės? O kaip jis šakutę laiko?” Ir taip toliau. Mama gi svečiuose pas senelę pati į save nepanaši. Matosi, kad labai pergyvena, pyksta, o kartais ir atsikerta į močiutės atakas. Reta mama iškęs tokį spaudimą ir ateis momentas, kai kantrybė pasibaigs, vaikas daugiau nebematys močiutės, o močiutė – anūko.

Psichologo komentaras:

Tokio pobūdžio santykiai su tėvais – pati sudėtingiausia psichologinės priklausomybės rūšis. Dažniausiai tironas vaikystėje buvo savo tėvų auka, dėl to situacija kartojasi iš kartos į kartą. Stebėdamas tokius santykius tarp mamos ir močiutės, vaikas pasąmoningai fiksuoja šį vaidmenų pasiskirstymą kaip normą ir vėliau diktuos gyvenimo taisykles jau saviems vaikams. Kad ištrūktume iš šio užburto rato, reikia visų pirma išsaugoti ramybę santykiuose su močiute. Kad jos elgesys neerzintų, kai konfliktas prasidės, paprasčiausiai pamėginkite rasti jos charakteryje tokių bruožų, kurių dėka jūs tapote geru žmogumi. Reikia pajausti dėkingumą už tuos gerus dalykus, kuriais ji jus apdovanojo.

Pamėginkite pasikalbėti su močiute apie jos santykius su savo tėvais, su kokiais sunkumais ji susidurdavo, bendraudama su jais, kas ir už ką buvo atsakingas šeimoje. Tai suteiks galimybę suprasti vienai kitą tame pačiame lygmenyje: „dukra kalba su buvusia dukra”.

Ir jokiais būdais neatkirskite vaiko bendravimo su „močiute tirone”, neribokite jų susitikimų, kitaip vaikas neteks galimybės stebėti santykių tarp skirtingų kartų, o tai 99% atsispindės ir jūsų bendravime su būsimais anūkais.

MOČIUTĖ – „NORIU VISKĄ ŽINOTI”

Situacija, kai sekmadienį 10 ryto skamba telefonas, o ragelyje močiutės balsas: „Na, ką jūs ten? Miegate vis dar, ar ką? Kiek galima miegoti? Kas anksti keliasi, tam Dievas padeda!” Jeigu tokiai močiutei nebus raportuojama apie situaciją kas pusvalandį – kaip vaikas pavalgė, kaip išsimiegojo, kiek pakakojo – blogai baigsis visiems. Kiekviena telefonu ar per Whatsap’ą pasiųsta nuotrauka (pas ją instaliuotos visos programėlės) susilaukia ramiai rimto vertinimo: „O kodėl jūsų vaikas sėdi ant puoduko, o galiniame plane žaislai voliojasi? Kambaryje turi būti tvarka. Ir jis turi tualete ant puoduko sėdėti, o ne vidury kambario!”

Nepriklausomai nuo atstumo, močiutė „noriu viską žinoti” žino visus jūsų veiksmus ir kiekvieną dienotvarkės punktą minutės tikslumu. Jeigu ką tik, pasivaikščiodami parke, kalbėjotės su močiute telefonu, sugrįžę turite tučtuojau susisiekti su ja per Skaipą. Vaikas girdi visus tėvų pokalbius (dažniausiai tėvo pasipiktinimą) apie tai, kad ta močiutė jau užkniso negyvai su savo telefoniniu teroru, kiek gi galima? Šiuo atveju tėvų autoritetas vaiko akyse nusveria močiutės autoritetą.

Psichologo komentaras:

Jeigu jūs mažylio akivaizdoje sunkiai dūsaudami keliate ragelį ir vykstant močiutės monologui patraukiate ragelį nuo ausies ir gręžiojate pirštu smilkinį, vaikas įsimins šiuos veiksmus, o kai užaugs, darys su jumis lygiai tą patį.

Kad šito nenutiktų, mamai reikia būti atkaklesnei ir aiškiai nubrėžti močiutei leistinumo ribas, tačiau be agresijos.

Toks močiutės elgesys gali būti susijęs su paprasčiausiu nuoboduliu. Pagalvokite apie tai, kaip praleidžiate su ja dieną. Jei daugiausia laiko eikvojama pokalbiams, pamėginkite sugalvoti jai užsiėmimą. Jeigu močiutė mėgsta megzti, gali tai daryti ne tik mažyliui, bet ir kitiems. Pavyzdžiui jūsų draugių ir pažįstamų vaikams. Sukurkite grupę socialiniame tinkle, išmokykite močiutę fotografuoti savo darbus ir įkelti į internetą. Bendras užsiėmimas įtrauks jus abi ir padės sureguliuoti santykius. Vaikas matys, kad jūs suinteresuota viena kita, jis turi suvokti, kad močiutė – ne beprotė, kontroliuojanti kiekvieną jūsų žingsnį, o tiesiog nuobodžiauja ir ilgisi ir kartais pakanka jai paskambinti pirmam, kad visai dienai pakrautumėte ją gera nuotaika.

MOČIUTĖ „KANKINĖ”

Šiuo atveju anūkui atrodo, kad su močiute jam smarkiai pasisekė. Ji pasitinka iš mokyklos, maitina naminiais pyragais, girdo ant radiatoriaus pašildytomis sultimis, kad neduok Dieve vaikas neperšaltų. Ji visada pati neša mylimo anūko kuprinę ir atsarginius drabužėlius. Be to, ant jos dar kabo jos pačios krepšys su produktais ir vaišėmis, kurią ji laikys toliau rankoje, jeigu anūkas nutars atsisėsti visuomeniniame transporte. Mama labai džiaugiasi, kad yra tokia močiutė. Ar džiaugiasi pati močiutė – neaišku. Jai neretai šuoliuoja kraujo spaudimas, tačiau vaikai ir anūkai apie tai niekada nesužinos, nes močiutei svarbiausia, kad „pas jus viskas būtų gerai, o aš jau kaip nors”.

Psichologo komentaras:

Močiutė, pavirtusi vaikų šešėliu – tai žmogus-auka, kurį baugina mintis, kad gyvenime galima ir reikia norėti kažko sau pačiam. Jeigu yra auka, tai atsiras ir tironas, ir tokiu tironu greičiausiai taps jūsų vaikas. Jeigu nenorite, kad jis užaugtų baisiai išlepintu, čiupkite situaciją į savo rankas. Rūpinkitės močiute, apkabinkite ją, matuokite jai kraujo spaudimą, pasakokite mažyliui, kad močiutė – pagyvenęs žmogus, labai sumani moteris, kad labai jums padeda, tačiau tai nereiškia, kad ji turi jėgų tampyti sunkią kuprinę. Tegu anūkas supranta, kad kiekvienas turi savo atsakomybės zoną: močiutė padeda anūkui, o tas turi padėti močiutei.

MOČIUTĖ – DRAUGUŽĖ

Tik pas močiutę galima prie arbatos puodelio apkalbėti visas drauges ir pakikenti, močiutė-draugė – puikumėlis. Nuo jos galima nieko neslėpti: ir kaip panelę kabinai, ir kaip nuplovei į klozetą klasioko sąsiuvinį. Močiutė kvatosis kartu su tavimi ir pritariamai tapšnos per petį. Tačiau metams bėgant, šituos išdykavimus pakeis rimtesnės kvailystės, o močiutė jau nebegalės sustabdyti anūko ir užkirsti kelio katastrofai. Ji nebegalės prisiimti atsakomybės, kurios taip prašė vaiko tėvai, kai palikdavo jį su senele. Ir jeigu anūkas ar anūkė neduok Dieve įsipainios į kokią nors istoriją, tai senelė greičiausiai skėstelės rankomis: „Aš nekalta. Tai jūsų vaikas”.

Psichologo komentaras:

Šioje situacijoje močiutė neprisiima suaugusio žmogaus atsakomybės auklėjant vaiką, o tėvai buvo tam nepasirengę, dėl ko atidavė vaiką senelei. Pykti ir aiškintis santykius jau per vėlu, juk savo laiku močiutė irgi nesugebėjo išaiškinti savo vaikams, kad jų vaikai – tai jų atsakomybė. Tėvams reikia išanalizuoti savo pačių elgesį, tačiau greičiausiai tam nebus laiko ir viskas liks kaip buvo.

Apskritai jeigu šeimoje yra močiutė-draugužė – tai nėra taip jau blogai: jos dėka tarp giminaičių užsimezga pasitikėjimo kupini santykiai, generuojamos kūrybinės idėjos, bendravimas pagyvėja, tampa betarpiškesnis. Štai šiais pliusais ir galima sulošti, kad teisingai išauklėtumėte vaiką. Pasiūlykite močiutei „nelukštenti saulėgrąžų”, verčiau pažaisti su anūkais, tarkime, „kiemsargį” ir įvesti namuose tvarką, drauge kvailiojant ir besijuokiant. Ar kažką panašaus. Šitaip vaikas bent jau išmoks buitinių įgūdžių.

***

Šiame straipsnyje, be abejo, buvo nagrinėjami kraštutinumai, su kuriais, vis dėlto, tenka susidurti daugybei šeimų. Reikia iš visų jėgų stengtis siekti tarpusavio supratimo ir gerų santykių tarp vaiko mamos ir senelės, juk vyresnioji karta – tai visos giminės atrama ir jėga. Vaikas išmoks teisingai, su pagarba elgtis su vyresniaisiais tik tada, jeigu jo tėvai su pagarba elgiasi su savo tėvais. Tai nepaprastai svarbus auklėjimo momentas, ir būtent tie santykiai, kuriuos sukursite šeimoje, paskui jūsų vaikų bus perduoti iš kartos į kartą.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *