Kartais moteris pastebi, jog tampa “mamyte”. Ir nieko čia blogo nebūtų, jei moteris liktų patraukli moteris. Tačiau pasitaiko, kad rūpinimasis vaikais perauga į rūpinimąsi vyru, kuris tampa visišku vaiku. O vaikai su mamomis elgiasi reikliai ir pavydžiai. O štai moteriai norisi atgauti moteriškumą.

Būti moterimi iki vaikų gimimo pirmiausia reiškė patikti. Ilgai stovėdavo mergaitė prieš veidrodį įvairiomis pozomis. Ilgai rinkdavosi paauglė parduotuvėje rūbus. Linksmai, liūdnai, gundančiai ir piktai elgdavosi mergina su vaikinais, žaisdama su jais įvairius psichologinius žaidimus ir taip atsirinkdama tą, kuris taps jos vieninteliu.

Ir štai tas vienintelis išsirinktas, moteris pastoja, ir po truputį jos dėmesį užvaldo būsimas vaikas. Tiesa, ne visoms jaunoms mamoms iš karto pabunda motinystės jausmas. Kai kam tai įvyksta tik po gimdymo. Tačiau yra tokių moterų, iš kurių gamta tarsi pati įsigeidė padaryti „super-mamas“. Jos dar vaikystėje rūpinosi augalais, gyvūnėliais ir mažais vaikais. Jos nuolat sprendė savo draugių problemas. Ir kažkaip atsitinka, kad šalia jų dažnai ir atsiduria problemų turintis vyras. Jam nelabai sekasi gyvenime, jis iš nelaimingos šeimos, jis mėgsta išgerti,- ir moterį jis jaudina. Taigi,- taip jau išeina, kad ji pirmiausiai tampa vyro, o tik po to – jo vaikų motina.

Motinystė – jaudinantis atradimas,– ir kiekviena vaiko šypsena , žodis ir žingsnis džiugina mamytę. Vežimėlis, lovytė, vystyklai, buteliukai ir žaisliukai užima nemažą kambario dalį ir tampa įprastine interjero dalimi. Dabar moteriai įdomiausia bendrauti su vaikus turinčiomis moterimis, skaityti „Tavo vaiką“ ir lankytis „supermamos“ interneto puslapyje.

Tačiau motinystė atneša ir nemalonių siurprizų. Mamytė pastebi, kad jai siaubingai neramu, kad vaikui ko neatsitiktų. Ji įsitempia, kai uošvė jį paima ant rankų. Jai nesmagu, kai vaiką tenka palikti draugei. Ji nelabai pasitiki aukle. Ji krūpčioja iš siaubo pagalvojusi, kad vaiko kambaryje liko atidarytas balkonas. Laikraščiuose ir televizijos laidose jos dėmesį prikausto siaubingi atsitikimai: iškrito, pateko po ratais, sudegė, susilaužė, susirgo ir mirė… Jos širdyje apsigyvena baimė prarasti vaiką.

Dar vienas įvykis – vyras tolsta ir širsta. Galima priežastis,– svarsto moteris, – mano padidėjęs svoris. Aš jam nebepatinku stora! Ji nusimena ir žada būtinai užsiimti savimi. Būtinai! Nuo ateinančio pirmadienio.

Kažkur iš kažko mamytė sužino, kad vyrai gimus vaikui reaguoja ne tik į žmonos išvaizdą, bet dar ir jaučia dėmesio stygių. Iš dueto pasidaro trio, o tai reiškia pavydą, atitolimą ir Edipo kompleksą. Ką su tuo daryti – neaišku. Gal pabandyti vėl patikti vyrui?

Tuomet, kai ji bando suartėti su vyru, aiškiai kelia pretenzijas kiek paaugęs vaikas. Jis pavyduliauja, nes nuolat prašo dėmesio, lenda į tėvų lovą, verkia, kai su juo kas nors naktį nesėdi, atvirai pareiškia, kad norėtų vesti vieną iš tėvų, o sako,- norįs, „kad kito nebūtų”. Vaikas bando išskirti tėvus ir užvaldyti mamytę.

Vyras dažniau užtrunka darbe, gauna įtartinų žinučių, o geriantysis – ima labiau gerti. Teisybės dėlei pasakysime, kad jis irgi džiaugiasi vaiko pasiekimais, padeda žmonai pagal išgales, tačiau tėvystės jausmas dažnam vyrui vėluoja, o kai kuriems iš vis pabunda tik tuomet, kai vaikas tampa protingas ir sukalbamas. T.y., mamytė laukia, kada vaikas pirmą kartą nusišypsos. O tėvelis – kada vaikas pirmą kartą galės pastatyti aikštelėje automobilį. O iki tol tėvelis elgiasi taip, tarsi būtų ne tik tėvelis, bet nuskriaustas ir atstumtas vaikas. Pozoje, kurioje jis sėdi, atsiranda slapta pretenzija žmonai.

Nenorėdama, kad šeimoje būtų tokia disharmonija, mamytė ima norėti atgaivinti savyje moterį.

O kaip? Juk patikti būsimajam vyrui reiškė jam iki galo nepriklausyti. Moteriškumo žavesys ir yra tas neapibrėžtumas, žaidimas, neaiškumas, nesakymas iki galo „taip”. Bet juk dabar ji tikrai jam pasakiusi „taip”. Imti vaikščioti į šokius? Flirtuoti su kitais vyrais? Jai nepatinka kiti vyrai. Į šokius ji nelabai turi laiko eiti. Flirtuoti su savo vyru?

Na štai čia ir prasideda aukštasis moters pilotažas.

Daryti specialiai nieko nereikia. O, štai, prisiminti kai ką – taip. Prisiminti verta štai ką:

• Kokiu žvilgsniu į ją žiūrėdavo kiti vaikinai;
• Koks yra jausmas, kai šoki su kuo nors lėtą šokį;
• Kaip atrodė jos vyras, kai pirmą kartą labai jai patiko…

Na, štai ir prasideda! Lapinas kviečia užsiimti sentimentaliais prisiminimais – gal palikime tai pensininkams, ką?

Na jau ne. Sentimentalūs prisiminimai – tai kas kita, jie toli ir ten tu esi jauna, o dabar – jau ne. Prisiminimai, apie kuriuos aš kalbu – tokie, į kuriuos tu tarsi įeini , kuriuose tampi tuo, kuo buvai. Tai veikiau sugrįžimas, o ne prisiminimas. Sugrįžti ten, kur moki patikti. Ten galima grįžti su vyru. Ten netgi vertėtų grįžti kartu su vyru. Pasijusti vėl įsimylėjėliais. O kur tuomet eiti ir ką daryti – tai jau savaime išsispręs.

O. Lapinas

Originalas