Iki galo neišsakyti dalykai. Viskas prasideda nuo būtent nuo šito.

Žodžiai, emocijos, įtarinėjimai, spėjimai, prielaidos, baimės, klaidingi įsitikinimai, abejonės – visa tai lieka viduje, užgniaužta.

Fantazijos, nepagrįsti lūkesčiai, skirtingos idėjos apie tai, kas yra „teisinga“, elgesys, kuris vienam yra savaime suprantamas, o kitam nepriimtinas…

Tai gali tęstis kelis mėnesius….metus…

O paskui nusivylimo indas persipildo ir nebelieka nieko. Tik gūdi tuštuma.

Dažnai dar ir nuoskauda, pyktis.

Labai svarbu rasti bendrą kalbą, kuri būtų suprantama abiem.

Išmokite kalbėti jausmų lygmenyje. Tai universali kalba, kurią gali teisingai suprasti kiekvienas.

Vaizdinių kalba yra abstrakti. Vienas ir tas pats vaizdinys skirtingiems žmonėms gali asocijuotis su skirtingais dalykais.

Visada kalbėkite apie save ir apie savo jausmus. Štai vienas tokio sakinio struktūros pavyzdys:

„Kai tu taip darai, jaučiu nusivylimą, bejėgiškumą, vienišumą”.

Tik šiuo atveju jūsų partneris galės jus teisingai suprasti. Ir netgi pajausti tą patį, ką jaučiate jūs.

Kaltinimai, įžeidinėjimai, nurodinėjimai, kaip elgtis – sukels pasipriešinimą ir konfliktą. Arba bus išstumti ir paskui iš vidaus pamažu užnuodys jūsų santykius.

Bet kokį nepasitenkinimą ar nuoskaudą būtina spręsti ir būtinai tokiu būdu, kad tasai būdas tiktų, būtų priimtinas ir leistinas abiem konflikto dalyviams.

Absoliučios tiesos nėra. Niekas nebūna absoliučiai teisus. Turime rasti tokią „teritoriją“, kompromisą, sąveiką, kurioje abiem būtų patogu.