Kaip dažnai mes kalbame, kai vertėtų patylėti.
Kaip dažnai mes pamokslaujame, kai vertėtų tiesiog pabūti šalia.
Kaip dažnai mes daliname patarimus, kai vertėtų tiesiog mylėti.
Kaip dažnai mes jaučiamės reikšmingesni už kitą, kai vertėtų tiesiog apkabinti.
Kaip dažnai mes žiūrime per siaurą savo proto prizmę, o vertėtų per Kūrėjo beribiškumą širdyje.
Kaip dažnai mes galvojame, kad žinome geriau, kai iš tikrųjų mes nieko nežinome, tačiau to net neįtariame.
Kaip dažnai pakanka tik meilės. Tyros, besąlygiškos.
Paprastai – visada.
