Madingą žodį „separacija“ tikriausiai yra girdėję daugelis. Išsiaiškinkime, kas tai yra.

Psichologijoje separacija vadinamas vaiko atskyrimas nuo tėvų.

Didžiausias sunkumas slypi tame, kad atsiskiriama ne tik tiesiogine prasme – fiziškai, bet ir psichologiškai. Ir jeigu fizinėje sferoje viskas daugiau ar mažiau aišku (išėjo gyventi atskirai), tai su psichologine separacija kyla visa eilė problemų.

Pradėsime nuo to, kad tėvai atlieka tris nepaprastai svarbias funkcijas:

• Palaikyti;
• Nukreipti;
• Priimti.

Tėvai – tai vedliai per gyvenimą. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad vaikai imami laikyti nuosavybe, galimybe iš naujo peržaisti savo gyvenimą. Per vaikus imamos realizuoti pačių tėvų kitados neįgyvendintos svajonės.

Kiekvienas amžius turi savo atsiskyrimą. Ryškiausia atsiskyrimo apraiška yra vaiko frazė – „Aš pats“. Labai dažnai visas pastangas tapti savarankiškais negailestingai sustabdo tėvai: „Leisk, aš padarysiu greičiau“, „Paskui po tavęs reikės visą virtuvę kuopti, duok geriau aš pati tave pamaitinsiu“ ir pan.

Toliau ateina pirmųjų draugų laikotarpis. Ir vėl į pagalbą atskuba rūpestingi” tėveliai – „Su šituo nedraugauk“, „Šitas blogas“.

Vaikas nuo 7 iki 12 metų pradeda bręsti ir laikyti save suaugusiais, tačiau tėvai atkakliai to nepastebi ir toliau mato juose mažą, nieko nesugebantį kūdikį. Ir nutinka taip dėl to, kad tėvai jaučia prarandamą ryšį, suvokia kad vaikas jau turi grynai savo pomėgius, mokyklą, draugus ir stengiasi jį dar smarkiau kontroliuoti.

Paauglystė – viena iš sudėtingiausių etapų. Ir jei iki to tėvai vaiku pasitikėjo ir jį gerbė, procesas vyks daug lengviau.

Sulaukęs maždaug 18 metų, žmogus yra jau visiškai pasirengęs atsiskirti, tačiau su sąlyga, kad iki šio momento separacijos procesas vyko teisingai.

Kaip suprasti, kad vaikui atsiskyrimas nepavyko:

• Vaikas nemoka priimti sprendimų ir visą laiką viskuo abejoja;
• Nemoka paprašyti pagalbos;
• Nemoka analizuoti;
• Tikisi ir laukia, kad daug ką už jį nuveiks kiti, o paskui nusivilia;
• Nepasitiki savimi;
• Nesupranta, ko nori, kuo nori būti, kas jam įdomu;
• Atlieka daug neapgalvotų ir nelogiškų veiksmų

Kaip suprasti, kad atsiskyrimas neįvyko iš tėvų pusės:

• Tėvai nepriima vaiko sprendimų, jie juos erzina;
• Visa tokių tėvų prasmė – vaikai, savų pomėgių arba nėra, arba jie užima labai mažai vietos gyvenime;
• Visos vaiko problemos sprendžiamos netgi nepasivarginus pasiklausti paties vaiko;
• Net jeigu vaikas neprašo pagalbos, tėvai daro tai tiesiog todėl, kad yra įsitikinę, jog jie „žino geriau, turi daugiau patirties” ir t.t.;
• Nėra pasitikėjimo, kad vaikas priims teisingą sprendimą.

Pabandykite atsakyti į klausimą: „Kas atsitiks, jei mano gyvenime nebebus vaiko? Kuo užsiimsiu?”

Jei jums sunku rasti atsakymą į šį klausimą, yra didelė tikimybė, kad separacija nevyksta. Kažkas ją stabdo.

.