Paleisti mylimą žmogų – ne visada blogai

Ar žinote, kad paleisti tą, kurį mylite – pats drąsiausias sprendimas, kokį tik pajėgus priimti žmogus?

Iš pirmo žvilgsnio skamba kaip visiškas absurdas: mylėti žmogų iš visos širdies ir… paleisti. Kai jums kažką panašaus pataria, norisi pagręžioti pirštu smilkinį. Kaip tai įmanoma? Juk tai prieštarauja viskam, ką žinome apie meilę: „Už meilę reikia kovoti, dėl meilės reikia kankintis, bet jokiu būdu jos nepaleisti ir nepasiduoti…”

Paleisti iš tiesų nelengva. Dauguma iš mūsų greičiau paleis pavojingą nusikaltėlį iš kalėjimo, negu mylimą žmogų iš savo neišpasakytos meilės narvo.

Nes juk meilė – tai visada gėris, teisingai? Kaip galima lyginti savo meilę su spąstais, kuriuose kamuojasi kitas žmogus?

Mūsų visuomenėje santykių nutraukimas laikomas gėda. Dėl to dauguma tempia šią jau mirusių santykių naštą ir iš paskutinių jėgų apsimetinėja laimingais. Juk nutraukti santykius nusprendusį žmogų laiko vos ne piktadariu.

Bet ar tikrai taip yra? Kaip jau tikriausiai nutuokiate – visiškai ne.

O ką, jei į santykių nutraukimą imsime žvelgti taip pat pagarbiai, kaip į santuoką? Jei imsime ir pripažinsime šio sprendimo svarbą? Jei suprasime, kad santykių nutraukimas – tai naujo kelio pradžia? Jei pagarbiau žvelgsime į tą drąsą, kurios reikia, norint pasakyti „lik sveikas” ir norint toliau žengti į priekį gyvenimo keliu?

Neretai paleisti jau seniai negyvus santykius – tai ir yra aukščiausias meilės žmogui pasireiškimas.

Šitokiu būdu jūs pripažįstate, kad ir jūs, ir partneris esate nusipelnę laimės. Užuot akcentavę nuostatą „mes privalome, mes įsipareigoję”, pereinate prie nuostatos „mes turime teisę patys rinktis”. Taip, visuomenėje gyvuoja nuostata, kad pasirenkame kartą ir visiems laikams. O paskui, kai jau pasirinkai – vien pareiga ir įsipareigojimai. O jeigu jums blogai dviese? Taip ir gyventi nelaimingiems? Kas ir ką iš to išloš? Jūs? Jūsų vaikai? Santykiai?

Realybė tokia, kad mes visada turime teisę rinktis. Tęsti mirusius santykius, ar paleisti žmogų, kurį mylime. Aukščiau galvos neiššoksi, tai kam tada kankinti kitą?

Sujungdami savo širdis, mes prisiekinėjame būti ištikimais vienas kitam – ir turte, ir skurde, ir sveikatoje, ir ligoje. Turima galvoje, kad niekada nepaliksime vienas kito, kad ir kas atsitiktų. Tačiau šiuose žodžiuose – ne tiek įsipareigojimai, kiek meilės konstatavimas, meilės, kurią vienas kitam jaučiame. Žymiai svarbiau suprasti, kad mes kiekvieną dieną renkamės ištikimybę ir atsidavimą ne dėl to, kad jaučiame pareigą ir esame supančioti priesaikos, o todėl, kad mylime ir dėl to pasirenkame vienas kitą vis iš naujo ir iš naujo kiekvieną dieną.

Ne todėl, kad privalome, o todėl, kad norime šito.

Tai anaiptol ne argumentas prieš santuoką. Tai greičiau argumentas už laisvę. Man rodos, kad terminas „meilės taisyklės” – neteisingas. Taisyklės – tai reglamentavimas ir griežtas atitikimas reglamentui. Griežtas ir apribojantis. O štai „susitarimas” – labiau tinkamas terminas, jei kalba eina apie santykius. Jis švelnesnis, labiau atitinkantis žmogaus prigimtį ir abiem pusėms priimtinesnis. Nes niekas taip negriauna meilės, kaip griežti ir negailestingi reglamentai.

Kai demonstruojame lankstumą, santykiai suklesti. Mes jaučiamės tuo pat metu laisvi ir giliai vienas su kitu susieti.

Yra kažkas tragikomiško tame, kad svarbiausias argumentas prieš laisvę romantiškuose santykiuose – tai tikėjimas, jog toji laisvė išprovokuos neištikimybę. Taip ir norisi paklausti: „O ką, jei iš žmogaus atimsime laisvę, jeigu jį įkalinsime savo meilėje, jis negalės jums būti neištikimas?” Įtariu, kad viskas susiklostys atvirkščiai. Bėda ta, kad neištikimybė – tai nesveikų santykių simptomas, pasekmė, o ne priežastis. Tai ko gi mes tada bijome? To, kas išplauks į paviršių, to, kas ir taip egzistuoja?

Juk tada teks pripažinti, kad tarp mūsų – nesveiki santykiai? Nejaugi geriau ir toliau apsimetinėti, apgaudinėti save ir partnerį? Atleiskite, bet man tai atrodo juokinga ir kvaila.

Kai matome, kad santykiai buksuoja, pirmasis impulsas – kovoti ir viską ištaisyti. Mums atrodo, kad štai dabar viską paaiškinsime partneriui, visko jį išmokysime ir meilė sužydės iš naujo. Taip nebūna. Ne mūsų kompetencija ir ne mūsų teisė perdarinėti žmones. Ir, beje, tai praktiškai niekada nesuveikia.

Mes visų pirma turime išsiaiškinti savyje, išgydyti save, o paskui suteikti laisvę ir saugumo jausmą partneriui, kad jis irgi galėtų išsigydyti. Tai daugumai žmonių būdingas vidinis prieštaravimas: mes lyg ir suteikiame laisvę mylimiesiems, tačiau tik greta savęs. Kad per toli nenueitų ir galėtume visada juos matyti.

Tik tada jaučiamės saugūs ir manome, kad partneris jaučiasi taip pat. O iš tikrųjų pati saugiausia strategija – nuoširdžiai priimti vienas kitą tokiais, kokie esame.

Ir tada nebereikės ieškoti žmonių, kurių elgesys mus patenkins visais parametrais. Lygiai taip pat ir jie nesistengs pritempti mūsų prie savų idealų. Dabar mes prisiimame atsakomybę ir mėgaujamės laisve būti savimi. Jokių dirbtinių pareigų ir griežtų sutarčių – vien laisvas pasirinkimas, pagrįstas abipusiu susitarimu ir pagarba vienas kitam.

Paleisti – tai anaiptol nereiškia pasiduoti. Paleisti – tai suvokti, jog ir mūsų, ir partnerio gyvenime atsiskleidžia naujos galimybės, jog galėsite atsiskleisti greta kito žmogaus ir įgyti tikrąją laimę.

Šiuolaikinės visuomenės filosofija – pastoviai vaikytis pasisekimo. Gauti gyvenime tokį savotišką prizą, kurį būtinai turite išplėšti iš likimo. Nekomentuosiu, kiek tokia praktika efektyvi siekiant sėkmės versle ar karjeroje, bet štai santykiuose ji absoliučiai neveikia ir netgi priešingai – kenkia.

Pagalvokite apie savo santykius su draugais. Juk jūs neprisiekėte vienas kitam ir nieko nežadėjote, jūs galite mėnesių mėnesius ar netgi metų metus nesimatyti, tačiau išliekate draugais. Taip yra dėl to, kad mes nieko nereikalaujame vienas iš kito. Mums pakanka paties fakto, kad tie žmonės egzistuoja mūsų gyvenime.

Kodėl nesielgti lygiai taip pat santuokoje ir meilės santykiuose? Kodėl mums gyvybiškai svarbu pririšti partnerį prie savęs, sukaustyti grandinėmis, kad nepabėgtų? Juk galima kiekvieną dieną vis iš naujo ir iš naujo jį pasirinkti, kadangi dviese jums gera, o ne todėl, kad tai būtina daryti. Jeigu jam gerai be mūsų ir ne su mumis, tai kam kaišioti pagalius į ratus?

Kokio žmogaus jums reikia, galų gale? Lygiateisio ir lygiaverčio partnerio ar už grotų pasodinto kalinio? Mylimo žmogaus ar tarno?

Jeigu išties mylite žmogų – suteikite jam visišką laisvę. Kai jus baugina pati mintis apie tai (o ką, jeigu pabėgs ar suras kitą, geresnį/geresnę) – čia jau ne meilė, o kalėjimas.

Turite išmokti pamilti save. Jūsų vertę lemia visai ne santykiai ir ne partneris šalia jūsų. Atverkite širdį šitam pasauliui, įkvėpkite oro pilna krūtine ir nustokite bijoti. Liaukitės laikytis į kitą žmogų, įsikibę. Jūs nusipelnėte meilės ir ji būtinai jus aplankys.

Paleisti – ne visada taip blogai, kaip jums atrodo. Kartais geriausia, ką galite nuveikti mylimo žmogaus labui – tai jį paleisti. Tai reikalauja didelės drąsos ir ne kiekvienas žmogus pajėgus tai padaryti. Paleisti – tai ir yra aukščiausias meilės pasireiškimas.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *