Kai supratau šią paprastą tiesą, mano gyvenimas tapo lengvesnis. Santykiai su draugais tapo patikimesni, aiškesni ir geresni.

Tiesa yra tokia: sulaukus 35-37 metų amžiaus nereikėtų tikėtis, kad žmogus labai pasikeis. Draugus reikia priimti tokius, kokie jie yra, su visomis jų kvailystėmis ir smulkiomis niekšybėmis. Tiesiog mylėti juos – nesistengiant nieko keisti.

O jei negalite priimti tokio žmogaus, jeigu jis jus erzina – reikia išsiskirti, švelniai pašalinti iš draugų – jis jūsų gyvenime nereikalingas. Apskritai gera draugystė metams bėgant perauga į meilę.

Gera draugystė metams bėgant perauga į meilę

Kartą istorijos mokytojas man papasakojo, kaip užvakar susitikęs su senais draugais, nusišypsojo: „Mes tapome, bėgant metams, visiškai skirtingi. Dabar mus sieja tik meilė“.

Man tada buvo septyniolika, nesupratau, apie ką, po velnių, jis kalba. Supratau tik po daugelio metų.

Nes draugystė – tai visgi jaunystės dalykas. Draugystė visuomet – psichologinė dinamika, ji susijusi su buvimu greta vienas kito, su priklausomybe vienas nuo kito, su dramomis, su konfliktais.

O meilė – aukštas jausmas. Meilė nieko nereikalauja. Tu tiesiog myli draugelį, su kuriuo kažkada gėrei laiptinėje alų, pėdinai į žygį su palapine prie jūros, kartu mušėtės su buduliais iš gretimo rajono.

Dabar jis gali būti nemalonus, paniuręs bambeklis, niurzgėti apie skaudančius sąnarius ar savo šiltnamį prie vasarnamio. Bet tu myli šitą nuobodų dėdulę. Žinai, kad jis nepasikeis. Ir tu nepasikeisi. Bėgant metams tik darysiesi vis labiau irzlesnis ir nemalonesnis.

Bet jei myliu šį draugelį, man nieko iš jo nereikia. Mielai užsuksiu į svečius, pasikalbėti, netgi be butelio. Man jo visai nereikia, kadangi degtinė – tai santykių kuras. O jums nereikia santykių niekur plėtoti, jūsų traukinys jau seniai stovi ant atsarginio kelio. Jums tiesiog smagu drauge. Galite netgi nesikalbėdami kartu sėdėti. Todėl, kad meilė.

.