„Nepergirk” – kartais burba močiutės, išgirdusios, kaip tėvai švaistosi pagyromis. „Pergirti” jų supratimu reiškia išlepinti, skatinti tingulį ir kaprizus. Pagyros, netgi perdėtos ir nepagrįstos, žinoma, ne visada tampa blogo elgesio ir blogo charakterio priežastimi. Bet jeigu be saiko ir neteisingai girsime, problemų auklėjime išties gali kilti.
Be neįkainuojamos naudos, kurią neša pagyrimas, jis gali „ištirpdyti” vaiko motyvaciją, slėgti jį, vaikas nepriims rizikingų sprendimų, kad nerizikuotų reputacija, pagyrimas taip pat gali sumažinti nepriklausomybės lygį.
„Užkabinus” vaiką ant pagyrų kabliuko, mes sukuriame sąlygas manipuliacijai, verčiame jį paklusti mūsų norams. Trumpose distancijose tai veikia visai neblogai: vaikai siekia susilaukti suaugusių pritarimo ir daro jiems reikalingus dalykus. Tačiau ateityje tai gali peraugti į priklausomybę.
Kuo daugiau pagyrų susilaukia vaikas, tuo labiau jis priklauso nuo suaugusiųjų įvertinimų, vietoje to, kad palaipsniui išmoktų pasikliauti nuosava galva. Vietoje to, kad pasimėgautų pergalės jausmu: „Aš tai padariau!” vaikas laukia suaugusiojo įvertinimo. O jis ne visada būna teisingas ir objektyvus. Iš esmės žodžiai „Puikus darbas!” mažai kuo skiriasi nuo „Bjaurus darbas!”
Tyrimai rodo, kad nuolat už kažkokius darbus giriami vaikai praranda susidomėjimą ta veikla. Vietoje to, kad domėtųsi savo užsiėmimu, pačiu procesu, jie mąsto apie tai, kaip bus įvertintas rezultatas. Orientacija į gyrimą sumažina vaiko motyvaciją tuose reikaluose, kur jis turi mažai patirties ir yra šansas padaryti klaidą, patirti nesėkmę. Vaikas paprasčiausiai bijo sumenkinti savo autoritetą, neatitikti „šaunuolio” ir „protinguolio” etalono
Įvairūs paskatinimai skirtingai veikia vaiką. Pakontroliuokite save: už ką jūs dažniausiai giriate savo mažylį?
Asmeninis pagyrimas, kuris susijęs su vaiko asmenybės savybėmis, koncentruoja dėmesį ties išvaizda, intelektu, gabumais. Tai ir yra tasai negatyvus pagyrimo ir paskatinimo variantas, kuris verčia vaiką pastoviai lyginti save su kitais ir, galiausiai, atima iš jo pasitikėjimą savo jėgomis.
Konstruktyvus pagyrimas – priešingas variantas. Jis susijęs su vaiko veiksmais, pastangomis, kurias jis dėjo, siekdamas tikslo. Dėmesys fokusuojasi ties darbo procesu ir realiais rezultatais. Pavyzdžiui, „aš žinau, kaip ilgai tu ruošeisi”, „aš mačiau, kaip kruopščiai statei šį bokštelį”, „rašinio pradžia gavosi labai įtraukianti”… Konstruktyvus gyrimas vysto vaikui lankstų protą, siekį mokytis, mokėjimą susidoroti su nuosavomis silpnybėmis, reaguoti į iššūkį.
