Potvyniai ir atoslūgiai santykiuose

Manęs dažnai klausia, ar normalu, kad santykiuose žmonės barasi, aiškinasi santykius, atitolsta vienas nuo kito, kartais nesikalba ir panašiai? Gal, klausia jie, tai visai ne meilė, o priklausomybė? Gal verta pradėti gydytis?

Dirbdama priėjau išvados, kad visi santykiai turi taip vadinamų vadinamųjų potvynių ir atoslūgių. Tai absoliučiai natūralūs santykių vystymosi ciklai. Tai tarsi įkvėpimas ir iškvėpimas.

Gali būti laikotarpis, kai dviem žmonėms labai gera kartu. Kaip sakoma, jie gyvena širdis į širdį, supranta vienas kitą iš pusės žodžio, iš pusės žvilgsnio. Seksas – palaimos ir susijungimo viršūnė. Artumas bendraujant – ekstremalus. Ir atrodo, kad pasaulyje nėra geresnio žmogaus už jį ar ją, kad šalia – pats artimiausias ir brangiausias žmogus pasaulyje.

Paskui kažkas atsitinka, ar netgi neatsitinka, o tiesiog viskas pamažu pradeda blėsti… Žmonės emociškai tolsta vienas nuo kito, bendravimas tampa paviršutiniškas, susvetimėjęs. Atstumas didėja. Galbūt vienas iš jų jį didina, o kitas bando grąžinti viską į pradinę padėtį. Kaip taisyklė, tai nepadeda. Seksas pavirsta rutina arba visai dingsta iš santykių. Ima atrodyti, kad kitados artimi vienas kitam žmonės tapo visiškai svetimi ir neaišku, ką jie apskritai čia kartu veikia. Kraštutiniu momentu gali kilti netgi neapykanta ar pasibjaurėjimas.

Ar tai normalu? Normaliau ir būti negali. Kaip atoslūgių ir potvynių esama jūroje ir vandenyne, taip jų yra ir santykiuose. Natūralūs suartėjimo-atsitolinimo ciklai.

Sakyčiau, santykių sveikatą-nesveikatą lemia tam tikra amplitudė. Kuo daugiau džiaugsmo, susižavėjimo, garbinimo, o kuo vėliau akivaizdesnis nuvertinimas, įžeidinėjimai, ribų pažeidimai, tuo labiau žmonės įklimpsta į itin emocingus, labai aistringus, bet lygiai tokius pat skausmingus santykius. Tokie emocijų apogėjai sukelia priklausomybę ir gali beveik sukelti apsėdimą kito žmogaus adresu. „Pliuse“ du žmonės jaučia euforiją, „minuse“ – sunkias kančias.

Kuo ramiau vyksta pakilimai ir nuosmukiai, tuo sveikesni santykiai ir stipresnis ilgalaikis prisirišimas. Santykiuose viešpatauja abipusė pagarba, abipusis pripažinimas, šiluma ir švelni meilė. Žmones sieja vertybių ir įsitikinimų bendrumas, panaši pasaulėžiūra. Tokia pora turi visas galimybes, išmintingai išsprendus konfliktus ir krizes, sulaukti gyvenimo pabaigos kartu.

Galima pamanyti, kad būtų geriau be jokių svyravimų nuo „pliuso“ iki „minuso“. Tačiau, kaip bebūtų keista, šitokiu būdu mes gausime mirusius santykius.

Įsivaizduokite kardiogramą ir pagalvokite, ką reiškia joje nubrėžta tiesi linija… Štai ir viskas. Santykiai, kuriuose nėra „priartėjimo-atitolimo“ ciklų – tai kažkas nykaus, pilko, visiškai nepanašaus į santykius. Tai vienas, tai kitas žmogus ištraukia partnerį iš „olos” pramogoms, bendriems reikalams, bendram laisvalaikiui.

Visa tai vyksta su sunkiu girgždėjimu, su vos tramdomu abejingumu ar nepasitenkinimu. Tuštuma apibrėžia šiuos santykius. Giliai viduje kiekvienas tokioje poroje žino, kad gyvena šalia ne to žmogaus, ir atvirai ar slapta ieško pakaitinio partnerio.

Todėl jums linkiu pilnu pajėgumu mėgautis potvynių ir atoslūgių akimirkomis santykiuose ir išgyventi atoslūgius su maksimaliu sąmoningumu ir nauda sau (tokiais laikotarpiais pravartu susitvarkyti su savo asmeniniais tikslais ir planais).

Jei skauda, ​​reikia „gydyti“.

Jeigu santykiai yra nebegyvi, šis dalykas jau neišgydomas, juos tiesiog reikia palikti.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *