Užmegzdami tokius santykius ir būdami juose ilgą laiką, mes galutinai sunaikiname savo vertės ir reikšmės jausmus, visų pirma – savo pačių akyse.
O jeigu mes nemylime, nevertiname, negerbiame ir nepriimame patys savęs, tai neįmanoma tikėtis analogiško požiūrio iš kitų, kad ir kaip išoriškai stengtumėmės.
Mes iš paskutiniųjų reikalaujame dėmesio ir savo svarbos pripažinimo iš kitų žmonių, tačiau tuo pačiu patys pamirštame patį svarbiausią dalyką – tokių situacijų atsiradimo priežastis.
Tik nuo nuoširdžios meilės sau pačiam mes pradedame eiti link meilės išoriniame pasaulyje: meilės priešingai lyčiai, vaikams, pasauliui. Tik turėdami meilės sau atsargą, mes galime dalytis savo šiluma ir džiaugtis bendra laime.
Štai kodėl gebėjimas mylėti ir vertinti save patį turėtų būti aukščiau visko, tai tarsi šaknys, be kurių neįmanomi sveiki ūgliai.
