Priklausomybė nuo kito žmogaus prasideda tėvų šeimoje. Linkęs į priklausomybę žmogus – tai iš esmės nuskriaustas, nepakankamai mylėtas, nepakankamai švelnumo gavęs vaikas. Tapęs suaugusiu, jis ieško pasaulyje to, kuris galėtų tapti jam Idealiu Tėvu/Mama – tais tėvais, kurių jis neturėjo.
Turint galvoje, kokiomis sąlygomis augo ir buvo auklėjami mūsų tėvai, nieko nuostabaus, kad dauguma jų neturi jokio supratimo apie tai, ką reiškia „mylėti”. Kaip išgyventi – šitai jie puikiai įsisavino, o štai mylėti… Apie ką apskritai eina kalba? Jausmai – klasikų knygose, gyvenime veikia visiškai kiti mechanizmai. Sutuoktinius reikia rinktis, kad būtų geras žmogus ir kad buityje praverstų, vaikai – kad būtų sotūs, išmokslinti, aprengti. Ir kad viskas ne blogiau nei pas kitus žmones.
Nesvarbu, kaip šeima atrodo, žvelgiant iš šalies. Vaiko asmenybę lemia tai, kas vyksta viduje. Ar demonstruoja tėvai pakankamai pagarbos mažajam, ar jaučia atsakomybę už vaiko gyvenimą, sveikatą, aprūpinimą, vystymąsi, ar supranta jo vidinį pasaulį, ar skaitosi su jo problemomis ir klausimais, ar tenkina jo poreikius, pradedant materialiais, baigiant švelnumu ir prisilietimais. Be to, nuo tėvų elgesio vienas su kitu priklauso būsimi vaiko šeimyniniai scenarijai.
Jeigu tėvai neparodė, kur gyvena meilė, kuo ji išreiškiama, tai ir jis užaugęs nesupras ir bus tam tikra prasme psichologiškai nebrandus. Nepaisant to, jam vis tiek labai norėsis viso to, ko negavo, kuo nepasisotino. Šitas alkis užsifiksuoja pasąmonėje ir paskui iš ten vadovauja visam žmogaus gyvenimui.
Žmogus nesąmoningai ieško kažko, prie ko galima būtų „prisiklijuoti”, kas gerai juo pasirūpins. Taip ir atsiranda materialinė, fizinė, emocinė priklausomybė. Net jei žmogus vaidina savo partnerio gelbėtojo vaidmenį, tai viso labo reiškia, kad bando tapti kitam žmogui tokiu tėvu ar tokia mama, kokius pats norėjo turėti.
Polinkis į priklausomybes gyvuos iki to laiko, kol žmogus pats netaps sau Idealiu Tėvų/Mama. Galima ir toliau savęs gailėtis, prisimenant nelaimingą vaikystę ir vėlesnes traumuojančias situacijas. O galima pakeisti dabartį, kad traumuojančių situacijų nebūtų ateityje. Vienas iš būdų – susitikti su savo Vidiniu Vaiku, išgydyti jį ir suformuoti naują įprotį būti pačiam sau tėvu/mama, kokių norėjosi turėti.
Neįmanoma pakeisti savo tėvų, tačiau galima jiems atleisti, juk jie padarė viską, ką galėjo ir kaip mokėjo. Jei būtų galėję kitaip, tai būtų kitaip ir padarę. Neįmanoma iš naujo perrašyti vaikystės, tačiau galima savo viduje gyvenantį nuskriaustą vaiką padaryti laimingu ir kūrybišku. Negalima niekaip pakeisti savo praeities, tačiau galima labai daug nuveikti su savo dabartimi.
