Komplimentai gali sušildyti sielą ir sustiprinti santykius, tačiau kai kurie iš jų gali nepastebimai įstumti žmogų į lūkesčių spąstus. Apie tai rašo psichologas Markas Traversas straipsnyje žurnale „Forbes“.

Tai, kas skamba kaip pagyrimas, kartais maskuoja paslėptą spaudimą, verčiantį jus prisitaikyti prie kitam patogaus įvaizdžio.

Štai du pavyzdžiai tokių „švelnių manipuliacijų“ prisidengiant susižavėjimu:

„Tu visada toks ramus“

Iš pirmo žvilgsnio tai yra jūsų emocinės brandos pripažinimas. Tačiau už tokios frazės gali slėptis kito žmogaus noras, kad jūs liktumėte ramus ne dėl savęs, o dėl jo patogumo.

Laikui bėgant gali susiformuoti vidinis įsitikinimas, kad emocijų rodymas yra kažkas neteisinga. Jūs galite pradėti slopinti pyktį, įžeidimą ar skausmą, tik kad nesugriautumėte susikurto „ramaus partnerio“ įvaizdžio. Tačiau tokios slopintos reakcijos anksčiau ar vėliau veda prie emocinio išsekimo.

Cheryl van Daalen-Smith tyrimas parodė, kad pyktį slopinimas ir atsisakymas išreikšti savo jausmus su laiku veda prie to, kad žmogus visiškai praranda ryšį su šia savo dalimi.

Jei už jūsų santūrumo slypi įprotis slėpti skausmą, verta paklausti savęs: ar aš tikrai esu subalansuotas, ar tiesiog bijau, kad mano „kita“ pusė bus atmesta?

„Tu esi vienintelis, kuriam galiu viską papasakoti“

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip išskirtinis pasitikėjimas. Tačiau iš tikrųjų tai gali būti bandymas emociškai prisirišti prie jūsų, priskiriant jums „vienintelio paramos šaltinio“ funkciją.

Travers atkreipia dėmesį: kai žmogus priklauso nuo vieno paramos šaltinio, tai sukuria nesveiką naštą. Jums pradeda dalytis viskuo – ir geru, ir blogu – tarsi jūs privalote visada būti pasiekiamas, išklausyti, paguosti, suprasti. Tai jau nebe jūsų jautrumo pripažinimas, o nuolatinio pasiekiamumo lūkesčiai.

Ilgainiui tai veda prie išsekimo. Jūsų pačių jausmai ir poreikiai atsiduria antroje vietoje, nes visa energija skiriama „kito palaikymui“.

Prieš priimdami tokį komplimentą, verta sustoti ir paklausti: ar mane vertina kaip žmogų, ar kaip patogią emocinę atramą, kuri visada turi būti šalia?