Visi žmonės siekia nemirtingumo, tačiau niekas negyvena labai ilgai. Todėl nemirtingumą mes pasiekiame per savo giminės pratęsimą, perduodami ateinančioms kartoms savo genus ir savo patirtį.
Mes ieškome sau tinkamo partnerio, su kuriuo sudarome santuoką, gimdome vaikus, auginame juos.
Tačiau kas atsitinka su žmogumi šalia mūsų? Kodėl santuokoje labai dažnai jis tampa ne geresnis, o tik blogesnis ir vis labiau gadina nervus? Kodėl žmonės šiais laikais taip dažnai prieina prie vienintelės išvados – reikia skirtis?
Pabandykime pasvarstyti ir įsivaizduoti pirmykščius žmones, kurie kūrė santykius. Kokie buvo poros kriterijai renkantis savo giminės pratęsimui tinkamą partnerį? Moterys rinkosi vyrą, kuris mokėjo medžioti ar gaudyti žuvį, gebėjo apginti savo urvą. Ir jeigu išsirinktas vyras sugebėjo žvejoti, bet nemokėjo medžioti, tai moteriai nekildavo klausimas, kodėl šiandien vakarienei tenka valgyti žuvį, o ne šernienos kepsnį.
Vyras rinkdavosi tokią gyvenimo draugę, kuri galėjo pagimdyti jam sveikų vaikų, pagaminti maisto iš jo sugauto grobio ir saugoti židinį, kad šeima nesušaltų. Kas būtų, jei vyras liautųsi aprūpinti maistu, o moteris neišsaugotų ugnies? Kokį vaidmenį vaidino išvaizda abiejų lyčių santykiuose? Ar apskritai ji buvo svarbi?
Ar būtų tais laikais moteris išsirinkusi vyrą tik už tai, kad jis sugeba gražiai papasakoti, koks esąs geras medžiotojas, o vyras – moterį tik už jos išvaizdą? Tai net atrodo juokinga.
O kas vyksta dabartiniais laikais, pagal kokius kriterijus žmonės renkasi porą? Didžiausia problema, su kuria susiduria dauguma, – tai iliuzija, kad partneris turi tai, ko jame nėra. Nepateisinami lūkesčiai veda prie barnių ir skandalų.
Sutuoktiniai tikisi, kad žmogus, kuris nesirūpina, pradės rūpintis, kad geriantis alkoholį nustos gerti, kad piktas taps geru, kad lovelasas bus ištikimas, kad šykštuolis negailės pinigų, kad tinginys taps darbštuoliu, kad chamas virs džentelmenu ir taip toliau.
Dažniausiai partnerio pasirinkimas vyksta primityviau lygmeniu: jeigu jis (ar ji) tinka man lovoje, tai visa kita savaime susireguliuos. Tačiau ar lovoje mes ruošiamės praleisti visą likusį gyvenimą po vestuvių?
Jeigu pasirinkote į porą žmogų, kurio nenorite keisti, o jis nenori keisti jūsų, vadinasi, jūs esate ideali pora.
Jeigu šalia jūsų jau yra žmogus, tai atsisėskite ir surašykite ant popieriaus lapo visus savo lūkesčius, kurių tikitės iš partnerio, tačiau kurių jame nėra. Ir atsakykite sau į klausimą: ar buvo jame tos savybės, kai jūs susipažinote, ir kodėl jos dabar turėtų atsirasti?
Gyvenime viskas būna paprasta, šalia liūto visada bus liūtė, šalia ožio – ožka, šalia paršo – kiaulė. Ir jeigu norite, kad šalia jūsų būtų liūtas (ar liūtė), tai patys tapkite atitinkamai liūte ar liūtu!
Rinkitės partnerį, orientuodamiesi ne tik į savo primityviuosius instinktus, rinkitės žmogų, su kuriuo jums gera visur ir visada. Nereikalaukite iš jo to, ko jame nėra. Neverskite jo būti kažkuo kitu.