Santykiai – kai viską darai savo labui

Kai žmonės sako, kad santykiuose jiems kažkas nesiseka, priežastis dažniausiai įžvelgiama šalia esančiame žmoguje. Ir ne taip svarbu, kas skundžiasi – vyras ar moteris. Priekaištai ir pasipiktinimas dėl to, ką daro ar nedaro, sako ar nesako kitas žmogus – dažniausiai pasitaikanti situacija. Kai abipusių pretenzijų prisikaupia pakankamai daug, žmonės konfliktuoja, o paskui ir išsiskiria.

Tuo pačiu metu, kaip taisyklė, niekas neprisimena, kad iš pradžių jis ar ji patys norėjo šitų santykių. Kitaip tariant, santykiai buvo būtent jų troškimas. Ir kad tas troškimas būtų įgyvendintas, žmogus atliko tam tikrus veiksmus. O tai jau ne kas kita, kaip sąmoningas pasirinkimas. Kadangi partneris tam žmogui atrodė vertas, dėl to kilo noras, jog būtent šis vyras ar ši moteris būtų greta. Juk būtent toks kyla noras, tiesa?

Ir, atitinkamai, visais veiksmais buvo siekiama, kad ir pats partneris norėtų būti šalia mūsų. Iš pradžių norėjosi, kad būtų gera, kai šalia yra tasai mūsų kitas žmogus. O paskui žmonės kažkodėl pamiršta šį norą. Kaip tai pasireiškia? Mes nustojame atlikti tuos pačius pradžioje paminėtus veiksmus, kurie anksčiau patiko partneriui.

Kažkodėl žmonės galvoja, kad dabar jau galima nieko nedaryti kito labui ar pasitenkinti minimaliu poelgių rinkiniu. Ir nieko stebėtino, kad kitas žmogus ima laikytis analogiškos pozicijos. Rezultatas, nors ir liūdnas, tačiau nuspėjamas.

Santykiuose, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, mes viską darome dėl savęs, o ne dėl to, kuris šalia.

Paaiškinsiu išsamiau. Mums norisi, kad žmogus mūsų siektų, jam kiltų noras su mumis bendrauti, gyventi, nuveikti ką nors naudingo mūsų labui.

Jeigu aš noriu, kad ši moteris pasirinktų mane, gyventų su manimi, bendrautų, miegotų, tai aš imsiuosi tokių veiksmų, kurie turės įtakos jos pasirinkimui, o tokį pasirinkimą žmogus daro kiekvieną dieną. Juk vyras pats nusprendžia grįžti į savo namus, ar ne. Lygiai taip pat moteris pati kiekvieną dieną renkasi – gaminti jam vakarienę ar bala nematė.

Visų tokių veiksmų pagrindu visada bus mano paties noras, kad žmogus būtų šalia, kadangi su juo jaučiuosi gerai. Ir šis „jaučiuosi gerai“, kaip bebūtų keista, yra būtent ta nuoširdi motyvacija, kuria remiantis, kuriami santykiai.

Jeigu sukaliau lesyklėlę ir noriu, kad į ją atskristų paukščiai, natūralu, kad į ją subersiu tuos grūdus, kuriuos mėgsta paukščiai. Ir jie, visiškai natūraliai norės pas mane atskristi, o aš galėsiu jais grožėtis (toks buvo mano noras, kai nutariau sukalti lesyklėlę). Bet jeigu vietoj grūdų pradėsiu berti kokius nors nevalgomus dalykus, paukščiai gali atskristi vieną ar du kartus, tačiau supratę, kad čia jiems nėra nieko skanaus ir valgomo, daugiau manęs nebelankys.

Tas pats vyksta santykiuose – jei noriu su žmogumi gerai jaustis, šį norą realizuoti teks man pačiam, atsižvelgiant į to žmogaus interesus ir poreikius, kadangi būtent noriu, kad jis šalia manęs būtų.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.