Meilė – visagalė. Visa kita neturi reikšmės
Realybė: pasakų prisiklausiusių vaikų paistalai. Meilė žmonių nepakeičia. Vaikus reikia maitinti, pinigai šeimai irgi labai reikalingi. Reikalingas tarpusavio pasitikėjimas, gebėjimas kurti ir plėtoti santykius. Ir dar labai daug visko
Aš viską paaiškinsiu ir jis supras. Jeigu nesupras, dar labiau pasistengsiu
Realybė: pasirodo, ne viskas priklauso nuo manęs!!! Manęs gali nesuprasti. Arba suprasti ne taip. Galų gale, gali apskritai nenorėti suprasti.
Galima išsiskirti geruoju
Tiksliau, išeiti ir išlikti geru žmogumi to, kuris nenorėjo išsiskirti, akyse. Pasikalbėsime ir niekas ant manęs nepyks, niekas bjauriai apie mane nekalbės, nesidrabstys purvais, save vaizduodamas/vaizduodama angelu su baltais sparneliais, o mane – paskutine bjaurybe.
Realybė: net jeigu jausmų nebeliko, būti paliktam – reiškia pasijausti atstumtu. Ir su šiuo jausmu žmogui teks kažkaip susitvarkyti. Kaip konkretus žmogus tai padarys – čia jau visai kitas reikalas.
Kaip santykiuose atsiranda iliuzijos?
Į santykius jos dažniausiai atsinešamos iš vaikystės. Kai tėvai ar kiti reikšmingi suaugusieji jums tiesiai šviesiai nurodinėjo, kas ką privalo daryti (jausti, galvoti ir pan.).
Pavyzdžiui: „Jei nori būti mylima/ištekėjusi, turi būti paklusni/pavyzdinga/ideali mergina.”
Arba kai jūs dar vaikystėje nesąmoningai užsikrėtėte kitų žmonių iliuzijomis.
Pavyzdžiui: dažnai girdėdavote, kaip mama kalbėjo savo draugėms, kad „visi vyrai – kreivarankiai nevykėliai“, arba močiutė nepavargdavo kartoti: „Oi, į ką tu tokia nevykusi atsigimei? Sunku tau tokiai bus normalų vyrą susirasti“.
Beje, pasakos, knygos, žurnalai, animaciniai filmukai ir kino filmai – pagrindiniai iliuzijų teikėjai. Juk ten viskas idealu. O jeigu neidealu, tai per valandą ar pusantros, kiek tęsiasi filmas, ekrano herojai sugeba viską sutvarkyti ir gyvens ilgai ir laimingai. Ir juk tai taip vilioja. Iš karto norisi to paties ar dar geriau!
Suaugus, iliuzijos užgimsta tada, kai žmogus praranda ryšį su realybe ir pradeda matyti tai, ko iš tikrųjų nėra ir būti negali. Kai jūs, atvirai kalbant, pradedate nesąmoningai apgaudinėti patys save.
