Yra žmonių, su kuriais apskritai nereikia pradėti santykių.

Visi žino, kad tokie žmonės egzistuoja, tačiau ne visi žino, kaip tokį žmogų atpažinti.

Yra keletas požymių, kurie vienareikšmiškai rodo, kad neturėtumėte pradėti santykių su šiuo asmeniu. Jokiomis aplinkybėmis, jokiomis sąlygomis.

Žmonės kartais pykstasi. Ne visada tai vyksta akivaizdžiai ir galbūt ne visada galima tai pavadinti kivirčais, tačiau kivirčų pasitaiko bet kurioje poroje, ir to niekaip neišvengsime. Mes ne telepatai, kartais vienas kito nesuprantame, kartais neteisingai suprantame, neteisingai interpretuojame, spėliojame, prisifantazuojame nebūtų dalykų, apverčiame viską aukštyn kojomis ir panašiai.

Tai – natūrali mūsų gyvenimo dalis, ir nieko kito neturėtume tikėtis. Tik dvidešimtmetės naivios jaunos panelytės gali manyti, kad gyvenimas kartu su mylimu žmogumi visada bus tobulas ir harmoningas. O iš tikrųjų realybė yra tokia, kad net ir labai mylinčiai porai visada kils nesusipratimų ir nesutarimų, o jiems iš paskos ateis ir barniai.

Po daugumos konfliktų seka susitaikymas. Ir kaip tik čia galima suprasti, ar verta su žmogumi kurti rimtus santykius, ar geriau spausti stabdžių pedalą.

Beje, truputį nukrypsime nuo temos. Žmonėms būdinga santykių pradžioje išjungti galvą ir nepastebėti akivaizdžių požymių, kurie liudija, jog santykiai yra neteisingi.

Štai įsikarščiavęs vyriškis pastūmė moterį – o ji nepastebėjo. Po penkerių metų jis ją sumuš vaikų akivaizdoje.

Štai moteris, sėdėdama su draugėmis, sarkastiškai komentuoja savo vyriškio drabužius – o jis nepastebėjo. Po penkerių metų ji koneveiks jį paskutiniais žodžiais draugų, bendradarbių ir giminaičių akyse.

Atminkite – tokie dalykai yra absoliučiai neleistini.

Po kivirčų ateina susitaikymas. Ir vyksta jis visada pagal tą patį scenarijų. Kažkas ateina pirmas ir pasiūlo taikytis. Kaip būtent pasiūlo – nesvarbu. Svarbu, kad kažkas žengia pirmąjį žingsnį. Ir štai čia pasireiškia mūsų aprašomas požymis.

Kaip žmogus gali reaguoti į pasiūlymą susitaikyti? Iš esmės yra tik du būdai – sutikti arba atsisakyti.

Ir jeigu jūs priėjote ir pasiūlėte taikytis, o žmogus – dėmesio! – sako, kad buvo neteisus, kad jis irgi pasikarščiavo, perlenkė lazdą, nežiūrėjo, ką kalba – su juo galima ir toliau turėti reikalų.

Tačiau jeigu žmogus – dėmesio! – sako, kad būtent jums reikia būti santūresniam, nesijaudinti, žiūrėti, ką kalbate, nešnekėti nesąmonių ir panašiai – nuo tokio žmogaus reikia laikytis kuo toliau.

Kodėl taip yra?

Žmogus, kuris bent jau žodžiais pripažįsta, kad dalyvavo kuriant jūsų konfliktą, iš esmės supranta, kad santykiai yra dviejų žmonių reikalas. Ir kad viskas, kas vyksta santykiuose, taip pat yra dviejų reikalas. Tai – žmogus, subrendęs santykiams. Galbūt jis dar neypatingai moka tuos santykius tvarkyti, bet juk gali išmokti.

O tas, kuris iš anksto įsitikinęs, kad dėl kivirčo esate kalti tik jūs, kuris niekaip, jokiu variantu nepripažįsta savo indėlio į konfliktą (ar bet kokį kitą nesutarimą), toks žmogus nėra pasiruošęs santykiams. Jis dar nesubrendęs. Galite su juo leisti laiką ir linksmintis, tačiau rimti santykiai su juo – neįmanomi.

Apibendrinkime. Galite sukurti santykius su žmogumi, jeigu jis pripažįsta savo indėlį į tarp jūsų kylančius nesutarimus. Negalima kurti santykių su žmogumi, jeigu jis dėl visų nesutarimų kaltina išimtinai jus.