Tam tikrais gyvenimo momentais tampu ta moterimi, kuri skundžiasi vyru ir nori, kad jis pasikeistų. Tais atvejais man atrodo, kad mano pozicija pati teisingiausia ir atsižvelgia į bendrus interesus. Galvoje susiformuoja veiksmų seka, griežtas algoritmas – kas, ką ir kaip daro. Tačiau visa tai žlunga, kadangi vyras daro viską taip, kaip gali ir nori. Arba visai nedaro, nes jis irgi turi savo poziciją ir veiksmų planą.

Gerai būtų apie tai pasikalbėti, tačiau emocijos tokiais momentais dažniausiai viršija visas leistinas ribas.

Man nesinori nieko suprasti, pamėginti pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, o norisi, kad bent kartą jis paprasčiausiai padarytų taip, kaip aš noriu, prisiimtų sau visus rūpesčius, pripažintų mano norų svarbą, įtikintų, kad būti tokia yra normalu, kad vertina mane bet kokią.

Tokiais momentais dairausi aplinkui ir matau tik save: savo vienatvę, nuovargį, nuoskaudą, jaučiu pakaitomis tai pyktį, tai bejėgiškumą.

Suprantu, kad būtina priimti kažkokį griežtą sprendimą ir sustingstu šiame taške. Viduje sustingstu, o išorėje toliau demonstruoju nuoskaudą, pyktį, abejingumą, išdidumą.

O kitais momentais jau pavyksta įžvelgti dar kai ką.

Aš užduodu sau klausimus.

• Ką jaučia štai šitas vyriškis (mano vyras), būdamas greta manęs?
• Ką jis jaučia, kai jo moteris juo netiki, kai reikalauja, kad jis taptų ne tuo žmogumi, kokiu jis nėra?
• Galbūt jis jaučia grėsmę, dėl to ginasi sabotuodamas mano prašymus? Arba nuoskaudą? Pyktį? Neviltį?
• Ar turiu teisę kažko iš jo reikalauti, jei pati užsidariau nuo jo prašymų?
• Jei manau, kad jis įtakoja mano savijautą greta jo, tai tikriausiai ir aš įtakoju jo savijautą greta savęs?

Mes esame bendro sąveikavimo sferos dalis ir lemiame vienas kito elgesį. Galima, žinoma, ilgai ginčytis vienas su kitu, kuris iš mūsų didesnis bjaurybė, tačiau kokia prasmė? Ir nors išoriškai mes demonstruojame skirtingus elgesio modelius, širdies gilumoje jaučiame tą patį?

Tai niekaip nesumenkina mano jausmų, nepanaikina tų pergyvenimų, apie kuriuos rašiau aukščiau, tačiau padeda atsikratyti aukos vaidmens. Padeda pamatyti daugiau, negu vien pačią save. Padeda suprasti, kad kita santykių pusė mato situaciją kitaip.

Santykiai – didi asmenybės augimo mokykla. R. Skineris knygoje „Šeima. Kaip joje išgyventi”, parašė puikius žodžius: „Jūsų partneris – būtent tas žmogus, su kuriuo greičiausiai paaugsite, ir tuo pat metu būtent tas žmogus, su kuriuo greičiausiai pateksite į aklavietę. Be to, jūs jo tikriausiai pradėsite nekėsti kaip jokio kito žmogaus pasaulyje. Viskas priklauso nuo to, kiek sutuoktinių pora sutinka atskleisti to, ką kiekvienas slepia „už širmos”, kiek abu pasiruošę pažvelgti „už širmos”. Kuo daugiau jiedu turi noro pripažinti nemalonų faktą, kad abu jie labai tolimi nuo įsivaizduojamų „autoportretų”, tuo didesnė tikimybė, kad su problemomis, jeigu jų iškils, jiedu sėkmingai susidoros”.

.