Šeimos augimas ir brendimas

Šeima, kaip ir bet koks kitas gyvas organizmas, vystydamasi, turi įveikti konkrečias augimo ir brendimo stadijas ir, atitinkamai, spręsti kiekvienam tokiam etapui būdingus uždavinius, susidurti su atitinkamais sunkumais. Norėtume pateikti būtent tokių etapų, stadijų klasifikaciją. Galbūt surasite joje kažką sau naudingo.

Vaikiškas etapas

Formuodama šeimą, pora, kaip taisyklė, gyvena susiliejimo būsenoje. Įsimylėjusiems visiškai normalu kalbėti apie save daugiskaita: mes, mūsų, pas mus, mes – viena visuma.

Pats dažniausias signalas, kurį siunčia vienas kitam sutuoktiniai šiame etape” ” aš be tavęs gyventi negaliu”.

Dėl to svarbiausias dalykas, kurio būtina išmokti sutuoktiniais pirmaisiais šeimos gyvavimo metais – nepriklausomybė, ribų nusibrėžimas, sugebėjimas atskirti save ir savo poreikius nuo partnerio ir jo poreikių. Ir iš susiliejimo būsenos pereiti į artumo būseną.

Pagrindinė kliūtis yra ta, jog vienas iš sutuoktinių, ar netgi abu, atsineša į naują šeimą taisykles ir elgesio modelius iš savo šeimos, drauge su savo vaikystėje nepatenkintais poreikiais – meilės, priėmimo, pripažinimo, saugumo ir kitais poreikiais. Ir pagal nutylėjimą laukia, kad partneris gyvens pagal tas pačias taisykles, o taip pat susiprotės apie patenkinimo reikalaujančius tavo poreikius, ir ne šiaip juos tenkins, o tenkins būtent tokia forma, kokios man norisi.

Tuo pat metu sutuoktiniams dažnai net į galvą nešauna, kaip svarbu aptarti naujos šeimos taisykles, informuoti apie savo poreikius ir apie jų patenkinimo būdus.

Jeigu jie nemoka ar nenori mokytis tartis ir susitarti, atsižvelgti į antrosios pusės nuomonę ir galimybes, santykiuose anksčiau ar vėliau prasidės konfliktai, kurie gali baigtis santykių nutraukimu.

Arba susiformuos priklausomybės, kurias irgi lydi konfliktai.

Taip pat ne retenybė, kai sutuoktiniai prisiima sau ir įtvirtina konkrečius vaidmenis. Manau, daug kas iš jūsų žino tokių šeimų. Pavyzdžiui: žmona-dukra – vyras/tėvas arba vyras-sūnus/žmona-mama.

Jei sutuoktiniams pavyksta subręsti ir ištrūkti iš susiliejimo būsenos, nusibrėžti vidines ir išorines ribas, susikurti nuosavą meilės ir tarpusavio supratimo kalbą, surasti bendrų tikslų, vardan kurių realizavimo abudu pasirengę drauge žengti per gyvenimą, šiuo atveju šeimai pavyks įkopti į sekantį šeimos brendimo etapą.

Sutuoktinių vienas kitam siunčiami signalai pasikeis. Vietoje “Aš be tavęs negaliu” dabar bus jau “Aš galiu ir be tavęs, tačiau noriu būti su tavimi”.

Jaunystės etapas

Pagrindinis poros uždavinys šiame etape – išmokti bendradarbiavimo ir partnerystės, išmokti tartis ir susitarti – kas kuo užsiims, realizuojant bendrai išsikeltus tikslus.

Šiame etape, kaip ir ankstesniame, labai svarbus dialogas: tikslai turi būti aptariami, būtina išsiaiškinto, kiek jie svarbūs ar nelabai svarbūs kiekvienam atskiram šeimos nariui, ir, kas labai svarbu, būtinai turi būti aptarta kiekvieno poros nario teisė persigalvoti ar atsisakyti numatyto tikslo.

Visiškai natūralu, kad sutuoktinių tikslai, interesai, siekiai gali laikui bėgant keistis.

Jei sutuoktiniai nesikalbės vienas su kitu apie pokyčius, o vienas iš jų, kaip dažnai pasitaiko, ims paprasčiausiai sabotuoti veiksmus, tai antrasis, žinoma, sutriks, pajaus nuoskaudą.

Grėsmę santuokai šiame etape kelia tas faktas, kad žengdami link savo tikslų, sutuoktiniai pradeda remtis ne tuo, kas ką gali, moka ir nori daryti, o tuo, kas, ką ir kiek turi padaryti.

Tikslų gali būti daug. Vienus pasiekus, atsiranda naujų. O štai jeigu naujo tikslo nebėra, pora gali gyventi “iš įpročio”, iš inercijos, arba išsiskirti, kadangi toliau drauge gyventi nėra prasmės, nėra “vardan ko”. Pavyzdžiui, “vaikai jau užaugo ir mes tapome vienas kitam daugiau nereikalingi”.

Jei šeimos tikslai tampa neaktualūs, tačiau šito sutuoktiniai tarpusavyje neaptaria arba jeigu jų veiksmai pradedami matuoti pagal schemą “kas kam skolingas ir kas kam ką privalo”, tuomet pora arba po serijos konfliktų išyra, arba pagaliau išmoksta tartis bei susitarti ir pereina į sekantį etapą.

Brandumo etapas

Jei pora pasiekė šį etapą ir neiširo, sutuoktiniai šioje stadijoje supranta ir gerbia vienas kitą, dabar tai – dviejų vientisų, savarankiškų asmenybių sąjunga. Tokia pora gyvena pagal taisykles, kurios reguliuoja visas šeimyninio gyvenimo sferas ir kurios buvo aptartos, priimtos abipusiu susitarimus ir patenkina abi puses.

Kiekvienas sutuoktinis vystosi ir tobulėja jam pačiam įdomioje srityje. Aiškiai nubrėžtos šeimos vidinės ir išorinės ribos. Ir tuo pat metu tarp sutuoktinių viešpatauja emocinis komfortas ir šiluma.

Pagrindinis sutuoktinių signalas vienas kitam šiame etape: “aš galiu ir be tavęs, tačiau pasirinkau būti su tavimi”.

Konfliktai, normatyvinės ir nenormatyvinės krizės (ligos, netektys) pergyvenamos lengviau, išsiskyrimo rizika ne tokia didelė, kaip, ankstesniuose etapuose, kadangi šeimoje viešpatauja tarpusavio palaikymo atmosfera ir yra galimybė vienas į kitą atsiremti.

Žinoma, ir šiame etape pasitaiko povandeninių akmenų: sutuoktiniai gali gyventi tiek skirtingus gyvenimas, kad iškyla rizika prarasti vienas kitą iš akiračio. Dėl to šiame etape svarbu ieškoti bendrų interesų, drauge leisti laiką.

Kiekviename etape, savaime aišku, gali išplaukti į paviršių ankstesnių etapų atgarsiai, tačiau kuo brandesnė šeima, tuo lengviau pora susidoroja su problemomis, sprendžia konfliktus ir susitaria.

Poros nesugebėjimas įveikti kurį nors etapą dažniausiai baigiasi išsiskyrimu.

Ypatingai dažnai skiriamasi “vaikiškame” etape, kadangi jis reikalauja daugiausia energijos.

Įmanomas ir poros įstrigimas kuriame nors etape. Tokie santykiai iš principo gali trukti daugybę metų, nesuteikdami džiaugsmo ir laimės sutuoktiniams.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *