Atrodytų, kad separacija įvyksta tada, kai vaikai užauga. Savaime. Automatiškai.
Pirmiausia vaiką nuo motinos kūno atskiria nukirpta bambagyslė, paskui, paauglystės amžiuje, prasideda psichologinio atsiskyrimo nuo tėvų procesas, o vėliau jau ir fiziškai nebegyvename tėvų namuose.
Toliau išmokstame separuotis nuo pasaulio, nuo žmonių, nuo savo projektų. Ir tai tęsiasi visą gyvenimą.
Tačiau būna, kad fiziškai žmogus jau seniai suaugo, bet nuo tėvų taip ir neatsiskyrė.
Pereikime prie pačių požymių. Sėkminga separacija reiškia, kad:
Žmogus geba užmegzti artimus, palaikančius santykius.
Toks asmuo turi savo ateities viziją, kurioje yra realūs tikslai, ir jis atlieka tuos tikslus atitinkančius veiksmus
Toks žmogus turi kažką tokio, kas jam įdomu ir patinka daryti – kokį nors pomėgį, interesą.
Toks žmogus turi pasitenkinimą teikiantį seksualinį gyvenimą.
Jis žino, kaip mėgautis seksu.
Toks žmogus sugeba pasirūpinti savimi (ir vaikais, jei tokių esama), jis finansiškai nepriklausomas nuo tėvų.
Turi atskirą nuo tėvų būstą, įskaitant savarankiškai apmokamą nuomojamą būstą.
Asmuo geba konstruktyviai spręsti konfliktus, apginti savo nuomonę, bet taip pat geba išklausyti ir kitą pusę.
Toks asmuo turi savyje savo paties minčių, idėjų, jausmų.
Jis nesusipainioja į kitų žmonių jam transliuojamose idėjose, mintyse, jausmuose ir juose neištirpsta.
Toks žmogus aiškiai suvokia savo komfortiškas ribas, kurių kitiems, įskaitant tėvus ir giminaičius, neleidžiama peržengti.
Ir kartu šios ribos yra pralaidžios kitiems žmonėms, kad jie galėtų kurti artumą.
Toks žmogus rūpinasi savo fizine ir psichine sveikata, užtikrindamas tinkamą fizinį aktyvumą ir poilsį, prireikus kreipiasi pagalbos į specialistus.
Daugelis žmonių klaidingai mano, kad separacija, atsidalinimas – tai santykių nutraukimas. Tačiau tai viso labo tėra perėjimas į naują lygmenį, kuriame šeimoje nebeliko vaikų – dabar šeimoje visi suaugę ir atitinkamai bendrauja.
Po separacijos galima palaikyti nuostabius lygiaverčius santykius, padėti vienas kitam ir rūpintis vienas kitu.
