Vienas iš pačių laimingiausių pojūčių, kurio išmokė mane mama – tai laisvė nuo būtinybės dalyvauti masinėse “visuomenės nuomonės varžybose“ apie tai, kokia aš šeimininkė, žmona, motina, duktė…
Aš visokia…
O ir visuotinai pripažinti “tobulumo įrodymai“ manęs visai nežavi…
Nes galima iš kailio nertis, demonstruojant savo iškeptus pyragus, arba vardinti savo vaikų lankomus būrelius, bet tai nieko nepasakys apie tai, ar jauku su tavimi tiems, kas tuos pyragus valgo, ir ar tikrai vaikai nuoširdžiai dėkingi tau už tai, kad taip stengiesi užimti visą jų laiką…
Rašau tai tam, kad pasidalinčiau laisvės pojūčiu su tais, kas pernelyg stipriai priklauso nuo išorinių savo asmeninio gyvenimo vertinimų…
Juk jis taip ir vadinasi, mielieji… ASMENINIS… O tai reiškia, kad galima ką tik nori prigalvoti apie jį iš išorės, bet apie tai, kas vyksta viduje, žino tik ten gyvenantys…
Ir jei pataikausite tiems, kas stebi, laukia sensacijų, pramogauja apkalbomis, vertina iš savo saviveikliškos pozicijos, tuomet galite labai greitai pavirsti blizgia pakuote su visiškai tuščiu vidumi…
Aš tai žinau… profesionaliai…
Matau, pavyzdžiui, paradinius Instagramus, į kuriuos žiūrint, daugelį apima žlugdantis nepilnavertiškumas dėl neatitikimo tai parodomajai laimei, kur nėra nei kadro be akinančios šypsenos, kasdieninių puokščių, tobulų vaikų, išskirtinės vakarienės ir spindinčių bokalų…
Taip pat žinau, kad dažnai apima neviltis ir tuos, kas be perstojo publikuoja šiuos šedevrus, nes be jų, tokių parodomųjų ir paradinių, viduje nėra nieko gyvo…
Būna, žinoma, ir išimčių…
Bet tiesa iš tikrųjų slypi visai kitur… Visuomenės primestoje baimėje… Baimėje, nuo kurios kenčia ir mergaitės, ir merginos, ir moterys, ir vaikinai… o ir vyrai taip pat…
Baimėje, kuri lyg Didysis Brolis, nuolat stebi iš viršaus ir grėsmingai grūmoja pirštu: “Nagi, įrodyk visiems, kad tu laimingas… kad viskas tavo gyvenime ne blogiau, nei pas kitus… kad tu neatsilieki…“
Ir prasideda demonstravimas… sukeliantis neurozes… Mums pasidaro taip svarbu atitikti šį reikalavimą, kad mes apskritai negalvojame apie tai, kad visai neprivalome nieko atitikti…
Taip baisu galvoti apie tai, kas reikalinga laimei būtent mums, kad mes einame kažkieno nurodytu keliu varžydamiesi tik dėl to, kad prisijungtume prie minios tokių pat išgąsdintų žmonių…
Mums taip baisu pripažinti sau, kad mylimi vaikai gali išvesti iš kantrybės per tris minutes… kad kartais pavargstame santuokoje… kad kartais įkyriai ieškome savyje visokiausių trūkumų… kad užplūsta nuotaika, kai negali pakilti nuo sofos, o bandelių nakčiai norisi labiau, nei žaliojo kokteilio iš saliero iki šeštos vakaro… kad toli gražu ne visada turi jėgų būti aktyviu, stilingu, įvairiapusišku… kad gali pratrūkti dėl smulkmenų… kad ne viską padarai iki galo, ir kad imiesi iš karto daugybės darbų, nors daugybę kartų sau žadėjai to nedaryti…
Baisu… Baisu atsisėsti ir suvokti, kad tikras, gyvas gyvenimas štai toks ir yra…
Įvairus….
Ir kad net šypsodamasis ištisą parą, sukeldamas visuotinį susižavėjimą, gyvendamas nuostabų tobulą gyvenimą ir sulaukdamas aukščiausio visuomenės įvertinimo, tu gali taip ir nepajusti tos paprastos betarpiškos laimės, kai tau visiškai nesvarbu, ką apie tai pagalvos ar pasakys kiti…
Pakaks bijoti… Na, prašau, liaukitės…
Bent jau dėl to, kad tie, kas jus vertina, bijo dar labiau… Paniškai bijo, kad kiti taip pat pamatys jų pačių chronišką nepasitenkinimą savo gyvenimu, kuris ir gena juos prie svetimų langų, kad susirankiotų įrodymus, jog ne pas juos vienus viskas blogai…
Bet ar tikrai blogai, mielieji?…
Laisvės visiems!… išlikite savimi…
