Trys sūnūs

Istoriją apie tai, kaip man gyvenasi su trimis sūnumis, iš pradžių norėjau pavadinti „Kaip grūdinosi mama”. Kadangi taip priimta manyti, jog jeigu visi trys vaikai – berniukai, tai mama turi būti tikra uola su plieniniais nervais. Tačiau visa tai – ne apie mane. Vadinasi, mama nesigrūdino, o mokėsi, tobulėjo, ieškojo savęs…

Jeigu esi berniukų mama ir neturi kaip kompensacijos dukters, pasaulis puls tave užjausti nepriklausomai nuo to, reikalingos tau pašalinės nuomonės, ar ne.

Pasivaikščiojimo su savo berniukais-pametinukais metu teko girdėti iš visų pusių sklindančius visiškai nuoširdžius aikčiojimus: „Koks siaubas! Kaip tu su jais susitvarkai?! Ir jie abu – tavo?” ir t.t. Iš pradžių „užkibdavau”. Po dvidešimt kažkelintos užuojautos, išgirstos per vieną vienintelį pasivaikščiojimą, ne juokais ėmiau pergyventi: matyt, man teko kažkokia ypatinga, labai nepavydėtina dalia? Matyt, visos tos patyrusios mamytės ir gyvenimo mačiusios močiutės žino kažką tokio apie sūnus, ko dar nežinau aš?

Bėgo laikas. Skaitėme su berniukais vakarais įsijautę Astridą Lindgren, vaikščiojome prie vietinio tvenkinio šerti įsivaizduojamo begemoto, mokėmės dinozaurų pavadinimus, apsiginkluodavome skydais iš puodų dangčių ir piešėme būsimų kautynių žemėlapius. Ir, žinoma, eidavome pasivaikščioti – išlieti susikaupusios energijos ir prisikaupti įspūdžių.

Kai vienam sūnui buvo 4, o antram – 5, kiekvieną pasivaikščiojimą lydėjo pasibaisėjimo kupinos pastabos „Čia tavo vaikai?!” Dar nespėjusi susirasti akimis savo berniukų (puikiai išmokau skenuoti aplinką!), jau tiksliai žinojau, kad kažkuris iš maniškių užsikorė aukštai ant kopėčių ar medžio, kur negalėjo užlipti jo bendraamžiai. „Nepergyvenkite, aš jiems leidžiu” – kai šitai tariate, svarbiausia nepagauti atsitiktinio pasipiktinimo kupino žvilgsnio, kuriame labai lengva įskaityti kritiką ir susierzinimą: „koks abejingumas!”, „jai visai nerūpi vaikai!”, „kaip ji paskui su jais susitvarkys?!”.

Na taip, aš irgi iš pradžių bijojau, neleidau. Paskui pamačiau: mano sūnums puikiai gaunasi karstytis ir laipioti. Kaip gi dar išmokti jausti save, savo svorį, paskirstyti jėgas, atsakomybę, numatyti grėsmes? Juk jie – būsimi vyrai, kuriems pravers įgūdžiai, lankstumas, fizinė jėga. Kaip šūkaujant „Nelipk, nukrisi!” išauginti stiprius, ištvermingus, protingai drąsius vyrus? Prisiminiau savo susižavėjimą dangų remiančiais klevais greta močiutės namų ir pačią save, įsikorusią į tuos klevus! Lipti aukštyn, kiek galima aukščiau – juk tai tokia laimė! Kaip aš suprantu savo vaikus!

Tikriausiai tai buvo vienas iš pirmųjų mano be galo svarbių „suprantu”.

Itin svarbia man tapo viena frazė, kurią išgirdau iš pažįstamos 6 vaikų mamos. Kad ir kiek vyrui būtų metų – 15, 40 ar 60 – emociškai jis visada lieka 9 metų vaiku. Tiesiog žaislai darosi rimtesni. Ir juk teisingai. Štai čia daugelis visų tų „nesuprantu” stojo į savo vietas. Netgi vyro peilių kolekcija: „Šitas peilis juk visiškai kitoks, supranti? Rankų darbas! Pas meistrą ilgiausia eilė driekiasi!” Ir jo metalinių automobilių modelių kolekcija, kurią nusipirko urmu, o ne rinko metų metus: „Aš visą vaikystę apie tokią svajojau!”

Pasirodo, tereikia tiesiog laiku prisiminti apie „berniuką viduje”, ir tada labai daug kas darosi „suprantama”.

Ir štai mums gimė trečias sūnelis. Nuostabos kupini šūksniai, patarimų srautas sustiprėjo, tačiau… Visi jie manęs jau nebejaudina. Viskas pasikeitė. Pirmiausiai, žinoma, aš pati pasikeičiau. Jeigu ir reaguoju, tai su šypsena: „Tiesiog jūs nežinote, kokie puikūs gali būti berniukai!” Panorusi suprasti berniukų pasaulį, aš nuoširdžiai jį įsimylėjau ir tapau jame savu žmogumi. Aš iš naujo išmokau Saulės sistemos planetų pavadinimus ir jų išsidėstymą. Neblogai žaidžiu krepšinį. Susigaudau pakankamai ilgame šunų veislių sąraše. Neretai nugaliu šeimos varžybose, kai reikia atpažinti kuri vėliava kokiai valstybei priklauso. Aš dėmesingai klausausi nerišlių, tačiau labai įkvepiančių pasakojimų apie Kartaginos karvedį Hanibalą ir kai berniukai užmiega, studijuoju internetą, ieškodama papildomų faktų – kad pasipuikuočiau jais rytoj per pusryčius.

Kartais pagalvoju, kaip smarkiai skiriasi gyvenimas šeimoje, kurioje berniukus „atskiedžia” dukrytė. Esu tikra: kiekvienam – savo. Aš esu mama, skirta berniukams! Ar buvau iš anksto tam parinkta, ar viskas taip susiklostė evoliucijos keliu – nesvarbu. Nes tai akivaizdžiai mano specializacija.

Ir man tai labai patinka.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *