Užbučiuotas vaikas. Nauda ar žala?

Mūsų dabartinė suaugusiųjų karta tikrai nepriklauso užbučiuotų vaikų kategorijai. Mūsų tėvai ir seneliai tikėjo, kad dažnas vaiko bučiavimas ir glamonėjimas gali jį labai išlepinti, todėl daugelis iš mūsų net ankstyviausioje vaikystėje negalėjo tikėtis, kad tėvai iškart paims ant rankų mažytį garsiai verkiantį žmogutį. Tuo metu dažnai buvo praktikuojami kiti, griežtesni, netgi sakyčiau, žiaurūs metodai. Pavyzdžiui, verkiantį kūdikį galėjo palikti vieną kambaryje verkti tol, kol išseks ir užmigs. „Tegul vystosi plaučiai, tai jam naudinga“, – porino močiutės, ramiausiai užsiimdamos savais reikalais. Jos žinojo, kad kūdikis yra sotus, sausas, jis šilumoje ir komforte. Ko jam dar trūksta?

O jam trūksta šiltų mamos apkabinimų, bučinių, ramaus jos širdies plakimo, pažįstamo kvapo ir tokio malonaus balso. Dar prieš kokius 20-30 metų visa tai buvo laikoma nesąmone ir į tai nebuvo žiūrima rimtai, net jei kas nors iš gydytojų ar psichologų bandė apie tai kalbėti. Dabar atsirado kitoks požiūris, paremtas šiuolaikiniais vaikų psichologų ir pediatrų tyrimais. Vaikystėje vaikas turi gauti pakankamai meilės, švelnumo, apkabinimų ir bučinių, kad jaustųsi reikalingas, mylimas, geidžiamas.

Mūsų karta ligota. Mes užaugome nepasitikinčiais savimi žmonėmis, trokštančiais užsitarnauti trūkstamą meilę. Gyvenime turime daug problemų, nes mama taip retai mus bučiuodavo ir sakydavo, kad mus myli.

Kiekvienas vaikas turi būti užbučiuotas. Jis turi jausti ir siela, ir kiekviena kūno dalele – jis mylimas. Jei pabučiuosite vaiką, apkabinsite jį ir kalbėsite apie savo meilę, jis neužaugs išlepintu egoistu. Kad jis tokiu taptų, reikia padaryti daugybę kitų klaidų – nuolatos jam pataikauti, panaikinti bet kokius draudimus ir apribojimus, nenubrėžti ribų, kur galima, o kur negalima, leisti užsikarti ant sprando. O bučiniai neturi nieko bendra su galimu egoizmu.

Kai mama apkabina ir bučiuoja vaiką, nesvarbu, berniuką ar mergaitę, tarp jų stiprėja abipusis pasitikėjimas, supratimas, pagarba, rūpestis ir meilė. Vaikas viduje ramus, pasitikintis savo jėgomis, linksmas ir sveikas. Taip, taip, fiziškai sveikas. Juk dažnai suserga tie vaikai, kurie negauna motinos meilės, kad bent ligos metu gautų jos lašelį. Gryna psichosomatika.

Gydytojų tarpe vis garsiau kalbama, kad po gimdymo moteris turėtų užtikrinti kūdikiui ketvirtą nėštumo trimestrą – kuo ilgiau nešioti jį ant rankų, prie širdies. Nesutvirtėjusiam vaiko biolaukui labai reikia motiniškos energijos! O trapiai, nesutvirtėjusiai sielai – mamos bučinių! Nebijokite užbučiuoti vaiko, jam to tikrai labai reikia.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *