Moteriai nepasiseka su santykiais. Metai bėga, vyriškio vis nėra, tačiau yra mylima mama, pas kurią vieniša moteris ir sugrįžta kiekvieną vakarą. Jos su mama myli viena kitą ir praleidžia dviese daug laiko, netgi jeigu šalia yra ir trečiasis žmogus – tėvas.
Tačiau jo gali ir nebūti. „Šventoji” mama gudriai žaidžia dukters jausmais, o toji nuolankiai jai tuos jausmus tiekia. Ir, atrodytų, nėra tvirtesnės meilės sąjungos už „šventosios” mamos ir „giliai ja tikinčios” dukters.
Vienišos motinos ir jų vaikai, pasigimdyti „sau”
Ir vis dėlto kai kurios „tikinčiosios” periodiškai pamėgina užmegzti santykius su vyru. Tiktai nieko iš to nesigauna, o jeigu ir gaunasi, tai neilgam ar nelabai sekasi, tame tarpe ir vyrui, kuris pasmerkiamas tarnauti „šventajai” uošvei ir „tikinčiajai” dukrai (neverta gailėtis tokio vyro, jis pats pasirinko tokią gyvenimo draugę).
Santuoka, juo labiau ilgalaikė, tokioms moterims – retenybė. Paprastai jeigu kažkas ir prasideda, tai pakankamai greitai pasibaigia su formuluote „Aš juo (ir visais vyrais) nepasitikiu” arba „Aš ieškau, tačiau sutinku vien bobišius ar niekšus, visi vyrai vienodi”.
Tačiau, kaip žinia, partnerį žmogus renkasi nesąmoningai ir tas pasirinkimas gana iškalbingai byloja apie to, kuris renkasi vidinę psichologinę būseną.
Teisingumo dėlei reikia paminėti ir vyrus, kurie renkasi šiame straipsnyje aprašomas moteris. Ieško žmonos, ieško, o „normalios” vis neranda. Ir viskas dėl to, kad realus objekto pasirinkimas yra nesąmoningas ir neturi nieko bendro su racionaliu protu.
Taip ir gaunasi, kad vyrai ir moterys, tapę savo pasąmonės įkaitais, pastoviai pasirenka kardinaliai priešingus savo charakteriui partnerius, visiškai ne tokius, apie kokius svajoja protas. Pasekmė – frustracija.
Kas visa tai lemia? Pamėginkime panagrinėti.
KODĖL MES RENKAMĖS „NE TUOS”?
Kažin, ar ką nustebinsiu, jei pasakysiu, kad šios problemos šaknys slypi vaikystėje.
Jeigu vaiko mama neturi ją tenkinančių meilės ryšių su vaiko tėvu ar kitu vyru, ji rimtai rizikuoja panaudoti vaiką kaip seksualinį ar narcizinį objektą, skirtą sau pačiai. Kitaip sakant, vaikas panaudojamas savo reikšmingumo ir savigarbos įtvirtinimui.
Neretai moterys tiesiai sako: „Noriu vaiko sau!”, „Vyrai man nereikalingi!”, „Mes su vaiku ir be vyro puikiausiai išgyvensime!” Tokioje situacijoje vaikas atlieka motinai svarbią apsauginę funkciją, jis tarsi „pleistras” ant jos sužeisto narcisizmo. Paprasčiau tariant, motina turi žaizdą, susijusią su savo pačios ankstyva vaikyste, ir tą žaizdą ji nesąmoningai bando užgydyti vaiku.
Vaikas šiuo atveju turi visus šansus tapti „sužeistai” motinai objektu, kuris turės kompensuoti jai vyro trūkumą ar netgi pakeisti vyrą, pasichologiškai kalbant – tapti jos „psichiniu falosu”.
Kai motinos galvoje nebėra seksualaus, geidžiamo ir mylimo vyro paveikslo, vaikas pasmerkiamas tapti jo pakaitalu tiesiogine ir netiesiogine prasme, jeigu ji laiku nesusigriebs laiku kreiptis į psichoanalitiką, kuris padės jai atsikratyti narcisizmo.
„NAKTIES VAIKAS”
Prancūzų psichoanalizėje įsitvirtino pavadinimas tokiems narciziškų motinų vaikams – „nakties vaikas”. Ir iš tiesų, dažniausiai būtent taip ir atsitinka – naktį lovoje su motina miega vaikas, kai tuo tarpu vyras išguitas į kitą kambarį arba jo išvis nėra, dideliam tokios motinos džiaugsmui.
O kam tas vyras reikalingas, jeigu „nakties vaikas” tokiai mamytei tampa nesąmoningu vyro pakaitalu?
Tokia motina augina vaiką ne tam, kad jis taptų laisvas, o sau pačiai. Vaikas turi būti geras, puikiai mokytis, tačiau ne sau, ne dėl to, kad tai pravers jam ateityje, o tam, kad visi kalbėtų „kokia gera tavo mama, jei augina tokį šaunuolį”.
Toks vaikas neturi teisės suklysti, juk klaidą motina suvokia kaip asmeninį įžeidimą ir smūgį jos – savimylos narcizės – reputacijai. Tarytum ne vaikas mokykloje mokosi, o pati mama, plius vaikas kaip viena visuma. Vyksta nuolatinis įnirtingas teroras nuo pat gimimo. Nuolatiniai „mes, mes, mes” – ir niekada vaikas atskirai, o mama atskirai.
Vaikas praktiškai neturi šansų atsiskirti nuo tokios motinos ir ši simbiozė gali trukti visą likusį gyvenimą.
Pamenu Frenecio sąvoką „išmintingas kūdikis”. Frenecis rašo: „Mes galime prisiminti vaisius, kurie subręsta ir užsipildo sultimis pernelyg greitai, jeigu paukštis prakirto juos savo snapu, taip pat galime prisiminti faktą, kad sukirmiję vaisiai subręsta greičiau. Šokas gali pastūmėti kažkokią asmenybės dalį žaibiškai subręsti ir suaugti – ne tik emocine, bet ir intelektualine prasme”.
Kodėl vaikas priverstas griebtis „žaibiško subrendimo”?
„Įsisiautėjusių ir tam tikra prasme protą praradusių suaugusiųjų baimė, šiuo atveju – motinos baimė, paverčia vaiką, jeigu galima taip išsireikšti, psichiatru: kad apsigintų nuo pavojaus, kurį jam kelia suaugusieji, jis visų pirma turi mokėti identifikuotis su juo – suaugusiuoju”, t.y. jis pats turi tapti suaugęs ir išmintingas.
Tapę suaugusiais, vaikai, kurių motinos išstūmė tėvą iš santykių, turi rimtų problemų kurdami jau savus meilės santykius. Nes jie kaip ir anksčiau lieka psichologiškai priklausomi nuo motinos ir su ja susiję, jie jaučiasi nelaimingi ir atsakingi už tėvų nelaimes, visų pirma – motinos bėdas.
Propaganda prieš vyrus ir tėvus
Psichoanalitikas MakDugalas pateikia pavyzdį iš asmeninės praktikos: „Vienos pacientės motina sako dukrai: „Vyrai ateina ir išeina, jais tikėti negalima, o mamą turėsi visada!” – kitaip sakant, tu gali būti tiktai mano ir daugiau niekieno, ir tai truks amžinai.
Toks auklėjimo būdas būdingas moterims, kurių psichikoje egzistuoja simboliškas tėvo vaizdinys. Mergaitei, kuriai nuo vaikystės aiškina, kad vyrai – egoistiškos kiaulės, kurie tik ir taikosi pasinaudoti moterimi, pavergti ją, bus labai sunku pamilti ir patikėti mylimu vyru, ir lygiai taip pat sunku bus atsiskirti nuo motinos.
Paprastai toks dukterų ir sūnų programavimas prasideda nuo vaikystės. Augdami, vaikai vis tvirčiau įsisavina antivyrišką ir antitėvišką motinos propagandą.
Dėl to vaikas suvokia savo būseną kaip neturinčią išeities aklavietę, kadangi psichikai trūksta „trečiojo”. Kai žmogus suauga, jame jau būna susiformavęs stabilus vaizdinys „mama plius vaikas”, kuriame nėra vietos jokiam trečiam žmogui. Tiktai mama ir nieko daugiau.
Žmogus visiškai sąmoningai nori susitvarkyti gyvenimą, tik nieko iš to nesigauna. Tokiais atvejais vienas gerbtinas psichoanalitikas sakydavo: „Ir norisi, ir badosi, ir mama neleidžia…”
Argi negalima mylėti ir mamą, ir vyrą tuo pat metu?
Kai dėl pačios meilės, tai psichologai tvirtina, jog meilė nėra beribė, o priešingai – netgi labai ribota.
Galima palyginti meilę su pinigų saugykla, kurioje saugoma konkreti pinigų suma. Žmogus gali išdalinti pinigus visiems po lygiai, tada kiekvienas gaus nedidukę sumą. Arba galima paskirti kažkam didesnę sumą, o likusius pinigus lygiomis ar nelygiomis dalimis paskirstyti aplinkiniams.
Iš šio pavyzdžio darosi aišku, kad jeigu itin didelė meilės dalis atiduodama motinai, tai visiems kitiems, tame tarpe būsimam vyrui, lieka visai nežymi „meilės kapitalo” dalis.
Tokiu būdu galima daryti logišką išvadą: kai dukrai nepavyksta ištrūkti iš ankstesnių santykių (su sena mama), beveik visa jos meilė investuojama į motiną.
Vadinasi, visos dukters pastangos pamilti vyrą baigsis nesėkmingai – visiškai ar dalinai žlugs, kadangi resursų mylėti praktiškai nelieka.
Be to, visi mėginimai kurti naujus santykius, suvokiami kaip senų nesėkmingų santykių pasikartojimas.
Kokios labiausiai tikėtinos tokio vaiko perspektyvos ateityje?
Išvardinsiu, pradėdama nuo paprasčiausių ir baigdama sunkiausiais susirgimais: neurozė, asmenybės sutrikimai, perversijos (kaip gynyba nuo psichozės), šizofrenija, psichozė.
Sergančius šizofrenija 15-40 metų amžiaus pacientus reguliariai atveda į ligonines jų motinos, su formuluote „mes sergame”. Dažniausiai šizofrenija sergančiųjų diagnozėje įrašyta, kad jie gyvena simbiozėje su motina ir kad nėra tėvo, arba jis silpnas.
Ar egzistuoja išeitis iš tokios situacijos?
Viskas priklauso nuo paties žmogaus norų. Nėra noro – nėra rezultato.
Jeigu motina nori, kad vaikas psichiškai vystytųsi, ji turi sekti jo norais, o ne pats vaikas turi ją aptarnauti. O kad taip būtų, reikia mylėti vaiko tėvą ir pačiai būti jo mylima.
Dėl to, jeigu moteris jaučia, kad vyras jai reikalingas vien tam, kad apvaisintų, o vaikas jai yra balzamas ant jos narciziško charakterio padarytų žaizdų, tačiau tokia situacija jos netenkina, tai pati geriausia išeitis, mano požiūriu, būtų psichoanalizė, ir pageidautina dar vaiko planavimo stadijoje.
Jeigu vyras jaučia, kad gyvenime jį supa tik tos moterys, kurioms jis tėra instrumentas tenkinti asmeniškus poreikius, ir jo tokia situacija netenkina, jam irgi reikia kreiptis į specialistą, kad išsiaiškintų pasąmonėje slypinčią priežastį, dėl kurios jis renkasi tokius savo meilės objektus.
