Psichoterapijoje kalbama apie tai, kad mūsų viduje gyvena vidiniai žmogeliukai, kurie tarpusavyje kalbasi, ginčijasi, tariasi ir konkuruoja, kas tuo metu sėdi ant sosto ir vadovauja mums, kurio balsas yra lemiamas, priimant sprendimus.

Tai vadiname vidiniais konfliktais, tarkim ar dar panaršyti telefone ar jau eiti rašyti ataskaitą. Vienas žmogeliukas Jums gali sakyti, kad jau eik dirbti, nes nespėsi ir tada gali atleisti iš darbo, o kitas gali šnabždėti, kad tu nusipelnei pertraukos, nes ir taip per daug dirbi ir iš vis esi vertas daug geresnio darbo nei dirbi dabar.

Žmogus nėra vientisas ir visada veikiantis pagal vieną logišką strategiją. Schemų terapijoje tie vidiniai žmogeliukai yra vadinami režimais.

Gebėti atpažinti šiuos vidinius žmogeliukus savyje jau yra didelis žingsnis savęs pažinimo ir geresnio gyvenimo link.

Pas mus visus vaikystėje ir paauglystėje susiformuoja kritikuojantys režimai, kitur dar vadinami vidiniais kritikais. Tėvų, senelių, pedagogų perdėti reikalavimai, spaudimas, kritika, kaltinimas ar gąsdinimas suformuoja mūsų psichikoje vidinius budelius, kurie išlieka visa mūsų gyvenimą, nuo kurių mes pradedame gintis įvairiomis psichologinėmis gynybomis.

Schemų terapijoje tai vadinama įveikos režimais, bet šįkart daugiau apie tuos kritikuojančius režimus, kurie niekada nieko gero neduoda, o tik sukelia daug nemalonių emocijų ir sustabdo nuo pasirūpinimo savo poreikiais. Visų kritikuojančių režimų tikslas ir yra užgniaužti žmogaus emocinius poreikius, tarsi bandant apsaugoti nuo galimo emocinio skausmo.

Schemų terapijoje šiai dienai išskiriami šie kritikuojantys režimai:

Reikalaujantis kritikas. Vidinis kritiškas žmogeliukas, kuris nuolat siunčia reikalaujančias žinutes. Šis kritikas yra pavojingas, nes jį mes labai dažnai priimame kaip gerąjį patarėją ir motyvatorių judėti į priekį. Šis vidinis balsas tarsi tik skatina judėti į priekį, siekti geriausio, niekada nesustoti. Jis skamba maždaug taip: “tu privalai…, tu turi…, tu negali pasiduoti…, privalai būti geriausias…”. Jūs sakysite, o kur čia kritika? Čia tik priminimas daryti geriausia, ką gali, o tai yra netgi siektina vertybė mūsų visuomenėje. Bėda tame, kad žmogus, kuris nuolat girdi reikalaujantį kritiką nemoka sustoti, pailsėti, pasidžaugti savo pasiekimais, mylėti ir priimti save už tai, kad tiesiog yra vertingas toks, koks yra. Šis vidinis kritikas įvaro į nesibaigiančias žiurkių lenkytes, kur niekada negali sustoti. Tu tarsi negali laimėti, nes visada yra, kas geriau, greičiau, gražiau… Sunku gyventi bandant atitikti negailestingus, nepasiekiamus standartus.

Tokį reikalaujantį režimą paprastai žmonės atsineša iš šeimų, kur yra labai vertinami žmogaus pasiekimai ir vaikas gali jaustis mylimas tik tada, kai kažką padaro labai gerai, vertingas tik todėl, kad gerai mokosi, tik dėl to, kad konkursuose laimi pirmas vietas. Tarsi nuolat turi įrodinėti, kad esi vertingas. Kartais užtenka ir to, kad šeima pati tiesiog yra daug siekianti, t.y. tėvai gali niekada vaikui tiesiogiai nepasakyti, kad tu privalai gerai mokytis, privalai sportuoti ir pan., bet jei patys tėvai yra perfekcionistai, daug siekiantys gyvenime, tai vaikas gali mokytis iš tėvų gyvenimo būdo ir pats pradėti save spausti atitikti nerašytus šeimos aukštus standartus.

Taip gali nutikti ir gabiems vaikams, kurie nuo mažumės girdi, kokie jie yra gabūs, protingi ir ypatingi, tada pradeda save spausti niekada nesuklysti ir siekti kažkokių kitų primestų aukštumų.

Kaltinantis kritikas. Šis vidinis kritikas siunčia tokias žinutes: “Visa tai tavo kaltė…; tu esi atsakingas už viską…; jei ne tu, aš būčiau seniai išsiskyrusi su tavo tėvu…; jei neturėčiau vaikų, būčiau daug gyvenime pasiekusi…; visai pamiršai mama ir tau nerūpi, kaip aš jaučiuosi…”. Kaltinantis režimas yra tas vidinis žmogeliukas, kurio siunčiamos žinutės mums sukelia kaltės arba gėdos jausmus.

Jį atsinešame iš gimtųjų šeimų, kur tėvai ar kitas reikšmingas mums žmogus buvo linkęs manipuliuoti mūsų jausmais. Kada suaugęs žmogus, atsakomybę nuo savęs perkelia vaikui ir taip vaikas išmoksta prisiimti pernelyg didelę atsakomybę už visus ir viską gyvenime. Turint šį kaltinantį kritiką, nuolat jaučiamės kažkokie nepakankami, atsisakome savo poreikių dėl kitų, kad tik kuo mažiau jausti vidinių kaltinimų.

Baudžiantis kritikas. Šis kritikuojantis režimas siunčia pažeminančias žinutes. Vaikystėje esame girdėję, kad gulinčių niekas nemuša, bet šis vidinis kritikas būtent tą ir daro. Baudžia mus tada, kai mums ir taip yra sunku. Apie supratimą ar atjautą nėra ko nė kalbėti, jei kažkur suklydai, privalai būti nubaustas. “Tu esi niekas…; tu neturėjai gimti…”. Šio vidinio kritiko tikslas yra pažeminti, sumenkinti. Jo siunčiamos žinutės formuoja neapykantą sau. Žmogui su tokiu vidiniu kritiku yra be galo sunku gyventi, nes šis vidinis režimas tarsi iš tiesų Jūsų nekenčia ir nori bausti, nakinti.

Gąsdinantis kritikas. Šis vidinis režimas siunčia gąsdinančias žinutes: “Jei susimausi, tai tave atleis iš darbo…; tu negali suklysti, nes visi iš tavęs juoksis”. Kaip galvojate, kaip sekasi gyventi, bendrauti, kurti, dirbti žmogui, kuris yra nuolatinėje įtampoje ir jausme, kad bent žingsnis į šoną ir tada ištiks kažkas baisaus, jei tik sulaužysi kažkokius standartus, kažko nenumatysi, įvyks katastrofa, pvz.: jei mano pažymių vidurkis nukris, aš gyvenime nieko nepasieksiu…”. Paprastai gąsdinantį vidinį kritiką susiformuoja žmonės, kurie vaikystėje auga su hyperglobojančiais tėvais, kurie patys turi labai daug nerimo ir baimių ir savo baimes perduoda vaikams.

Nė vienas iš kritikuojančių režimų mums nėra reikalingas ar naudingas. Dėl jų mes tik patiriame kančią, dėl jų atsiranda atidėliojimas, nerimas, sunkumai asmeniniuose santykiuose ir darbe.

Dirbant su savo vidiniais kritikais, pradėti reikia nuo to, kad ugdyti sąmoningumą ir pastebėti ar pas mus nesijungia kritikuojantis režimas, kokiose situacijose jis aktyvuojasi ir kokias žinutes mums siunčia, kokio kritiko pas mus daugiausia, kokio tikslo jis siekia ir ar kritiko siūloma elgesio strategija ir bendravimo būdas padės mums pasirpinti savo poreikiais.

Tokia yra pradžia darbo su vidiniais kritikais, o po to seka kritikuojančių žinučių keitimas palaikančiomis, atjaučiančiomis žinutėmis, kuriuos irgi skatina judėti į priekį, bet nesukelia tiek kančios.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė