Yra ypatinga meilės rūšis. Kai tave myli taip, kad prisimeni tikrąjį save, kurį jau seniai pamiršai.

Tokia meilė – tai ne viską apimantis jausmas, nuo kurio nuvažiuoja stogas. Kaip tik priešingai.

Tai tokia meilė, kuri padeda pamatyti ir suprasti patį save dėka to, kad tave kažkas pamilo.

Tai tas jausmas, kai vieno žmogaus dėka atrandi tai, ką taip ilgai nuo visų slėpei ir jau pats pamiršai, koks esi unikalus žmogus.

Tai atsitinka tuo metu, kai sutinki žmogų, kuris tavyje mato būtent tave. Nesistengia nieko keisti ar laužyti, ir tu pats jauti, kaip greta jo daraisi geresnis.

Tu nevaidini, nepasimetinėji. Tu tampi pačiu savimi. Vėl gali mylėti ir save, ir kitą žmogų, nes būtent tokia meilė padeda atkapstyti save iš po įvairiausių per daugelį metų širdyje susikaupusių šiukšlių.

Mus visada tarsi magnetas traukia tie žmonės, kurie atkapsto, ištraukia į paviršių tikruosius mus.