Pirmas žingsnis – neapgaudinėkite savo vaikų! Daugelis tėvų duoda melagingus pažadus, pasikliaudami vaikų užmaršumu ir rūpindamiesi savo trumpalaikiu komfortu, tačiau kokios pasekmės! Jos katastrofiškos! Pirma, vaikas nepamirš jūsų pažado, kadangi viskas, ką tėvai žada vaikui, yra jo vienas svarbiausių dėmesio sutelkimo objektų. Antra, jūs pripratinate patį vaiką prie tokio elgesio, kai visiškai priimtina žadėti ir netesėti. Trečia, kas tai per realybė aplink vaiką, jeigu joje visiškai neaišku, kokius žodžius tėvai kalba nuoširdžiai, o kurie žodžiai iš esmės yra apgaulė.
Antras žingsnis – neapsimetinėkite, kad palaikote pokalbį! Pavyzdžiui? Gana įprasta situacija – vaikas atneša savo piešinuką ir garsiai prašo: „Mama/tėti, pažiūrėk, ką nupiešiau!”, o tėvai, neatitraukdami akių nuo monitorių ar telefono, sako: „Oho, kaip gražu! Čia tai bent!” . Geriau atitraukite akis nuo ekrano ir pasakykite, kad dabar esate užsiėmę, o vėliau būtinai pažiūrėkite, o dar geriau – pieškite kartu. Arba padėkite telefoną, pristabdykite eilinę filmo seriją, atidžiai pažiūrėkite į savo vaiko šedevrą, ne kas ten žino, ar jis dar sykį ateis parodyti jums savo piešinuką…
Trečias žingsnis: prisipažinkite, kad nežinote atsakymo. Labai dažna situacija, ypač „kodėlčiuko” amžiuje: vaikas tiesiog užlieja tėvams ant galvų begalinę klausimų laviną. Ir ne į visus klausimus mes žinome atsakymą. Būkime sąžiningi savo pačių atžvilgiu – mūsų akiratis pakankamai ribotas. Bijote, kad jei mama ar tėtis neatsakys į vaiko klausimą, tai būtent šią akimirką sugrius tėvų autoritetas? Žinoma, ne. To tikrai nenutiks! Geriau pasakykite kažką panašaus į: „Šiuo metu nežinau atsakymo į šitą klausimą, bet rytoj pagalvosiu ir pabandysiu atsakyti” (su sąlyga, kad rytoj tikrai paruošite atsakymą arba ieškosite jo kartu su vaiku, naudodamiesi knygomis, žurnalais, internetu).
Ketvirtas žingsnis – neatsipirkinėkite pernelyg dažnai dovanomis, nepakeiskite jomis savo dalyvavimo vaiko gyvenime! Jei ilgą laiką nebuvote namuose, pavyzdžiui, tėtis buvo komandiruotėje, geriau „atsipirkti” savo buvimu ir emociniu bendravimu su vaiku: kur nors nueikite, pažaiskite, paskaitykite kartu. Tada vaikas išmoks šiltus žmonių santykius suvokti kaip besąlygišką vertybę.
Penktas žingsnis: jei buvau neteisus – atsiprašau! Apskritai, nekurkite vaikams iliuzinio paveikslo, kuriame tėvai yra neklystantys ir visada teisūs visame kame! Kadangi vien tai jau tai yra klaida, o gyvendami su tokia klaidinga nuostata, rizikuojate tapti savo vaikui diktatoriumi, o jis svajoja apie mylinčius ir priimančius tėvus.
Ir, žinoma, girkite vaikus: už jų sėkmes, už pastangas, už gerus darbus, už gerus žodžius ar net tiesiog besąlygiškos meilės principu!
