Kiekvienam praktikuojančiam psichologui teko susidurti su šiuo keistu ir liūdnu reiškiniu – kai mama paverčia savo sūnų „psichologiniu sutuoktiniu”, arba, kaip sakė Jungas, nukreipia savo Erosą į sūnų. Šis kompleksas dažnas, kai moteris augina sūnų viena arba kai jos visiškai nepatenkina vyras ir visi jos lūkesčiai nukrypsta į sūnų.

Ši moteris linkusi į sūnaus hiperglobą, kuri ribojasi su psichologiniu teroru. Ji „dievina” sūnų, laiko jį genijumi, „pašvenčia jam gyvenimą”. O iš tikrųjų siekia totaliai kontroliuoti, valdo jo augimą, vystymąsi ir karjerą. Ji visą laiką reikalauja sau išskirtinio dėmesio ir kai tik sūnus pabando atsiskirti, tapti savarankišku, sukurti šeimą – motina padarys viską, kad to neįvyktų. Ji laikys sūnų nuolatinėje įtampoje, skiepys kaltės jausmą.

Kai moteris perkelia sūnui savo vyro, sutuoktinio vaidmenį, prasideda motiniškas pavydas, moteris nepasirengusi atiduoti sūnaus „kitai moteriai”. Ji įtikinės sūnų, kad visos moterys yra jam nepakankamai geros. Tokiu kompleksu serganti moteris elgiasi panašiai kaip seksualinė partnerė, o ne mama: visą laiką reikalauja išskirtinio dėmesio, pinigų, rūpinimosi, absoliučiai ignoruodama tiek savo motinišką vaidmenį, tiek sūnaus interesus.

Tokia motina stengiasi atkreipti sūnaus dėmesį į save visais įmanomais būdais. Kartais skandalais, kartais naudojasi sveikata: „Man taip blogai, man kraujo spaudimas, aš tikriausiai greitai mirsiu. Na va, tu atvažiavai, man palengvėjo”. Ir jai absoliučiai nusispjauti, kad jis lėkė per visą miestą, palikęs likimo valiai darbą ir nuosavą šeimą.

„Tu toks geras berniukas, taip myli mamą” – kala į galvą sūnui nuo pat vaikystės.

Arba: „Niekas tavęs taip nemylės, kaip myliu aš. Kam tu reikalingas, išskyrus mane…”

Arba: „Šitai moteriai iš tavęs reikia tik pinigų, ji tavęs neverta…”

Motina visą laiką įrodinės, kad ji geresnė ir kad bet kokia kita moteris yra jai varžovė. Ji nesąmoningai sukurs sūnaus ir jo žmonos šeimoje nepakeliamą atmosferą, versdama sūnų visą laiką blaškytis tarp žmonos ir motinos, kęsti smaugiantį kaltės jausmą – kad jis blogas sūnus ir blogas vyras. Juk mama – „svarbiausias žmogus mano gyvenime” – mąsto jis. „Ji man gyvenimą paaukojo, o aš, nedėkingas padaras, palikau ją visiškai vieną…”

Palaipsniui vyrui susiformuoja tvirtas įsitikinimas, kad tik nuo jo priklauso mamos sveikata. Kad jeigu jis gerai elgsis, mama nesirgs ir ilgai gyvens.

Tokiose situacijose nelaimingi visi – mama, sūnus, sūnaus žmona, jo vaikai. O liūdniausia, kad tokie vyrai dažniausiai išvis nepajėgūs turėti pilnaverčių santykių su moterimi ir sukurti šeimos. Ir netgi po motinos mirties ji ir toliau kontroliuoja jo protą.

Tokių atvejų mano praktikoje daug. Vyrui labai sunku išsilaisvinti, juk motina visą gyvenimą juo taip stipriai „rūpinosi”. Kaltės jausmas dėl nesibaigiančių motinos ligų, o paskui ir mirties – itin stiprus.

Kokie gali būti variantai tokiose situacijose? Pateiksiu kelis pavyzdžius.

• Vyras visgi suranda jėgų atsidalinti nuo motinos, tačiau jį traukia valdingos moterys, panašios į mamą. Kai tik susiformuoja prisirišimas, jis išsigąsta ir pabėga nuo tos moters;
• Vyras „susituokia” su savo darbu ir pavirsta darboholiku, arba pasineria į bet kokią kitą priklausomybę – alkoholį, lošimus;
• Vyras kuria vieną šeimą po kitos, tačiau motina, pastoviai kišdamasi į jo santykius su žmona, visas tas šeimas nuosekliai ir metodiškai sugriauna;
• Vyras pradeda jausti neapykantą moterims ir nesąmoningai keršija joms visoms už tai, ką su juo padarė motina. Pavyzdžiui, suranda į ją panašias moteris ir stengiasi sugniuždyti jas, palaužti valią;
• Retesnis atvejis, bet irgi pasitaiko – vyras tampa panašus į savo motiną, sukuria panašius santykius su žmona ar vaiku, formuodamas jiems visišką priklausomybę nuo savęs ir smaugdamas artimuosius „rūpesčiu ir meile”, siekdamas totaliai viską kontroliuoti.

Yra, žinoma, ir kitų variantų, tačiau apsiribosime šiais keliais pavyzdžiais.

Tokiems vyrams, jeigu jie kreipiasi pagalbos į psichologą, reikia labai daug drąsos, jie turi būti pasirengę ištverti dvasinį skausmą, atlaikyti kaltinimus, visuomenės pasmerkimą (kaip galima kovoti su mama?!) ir išlaikyti tvirtybę, ginant savo poziciją. Tiesa, neretai pagalbos jie kreipiasi jau tada, kai patys rimtai pasiligoja, kai jau prarado šeimas arba artėja prie to. Jų širdys sudaužytos. Neretai jiems jau teko patirti infarktą.

Pamenu vieną tokį vyrą, labai protingą ir išsilavinusį, puikų savo srities specialistą. Kai po kelių seansų jis suvokė, kas vyksta, kai suprato, kad visą gyvenimą buvo savo motinai „sutuoktinis”, jis pasakė: „Ką gi, dabar jau vėlu. Tegu galutinai mane suėda. Man paprasčiau leistis suėdamam, nei paskui visą gyvenimą jaustis kaltu, kad mano atsiskyrimas ją nužudė”.

Po metų jis mirė nuo infarkto.

Ką ir besakyti – tokiose situacijoje nelaimingi visi.

.