Tikriausiai kiekvienas žmogus kažkiek domisi tuo, kas neįprasta. Šiuolaikiniame pasaulyje religijų labai daug. Tačiau vienas dalykas – domėtis, o kai egzotišką kultą ima praktikuoti tau artimas žmogus, smalsumą pakeičia nerimas.
Kartas nuo karto pas psichoterapeutus ir psichiatrus ateina sunerimę tėvai ar giminaičiai. Vieną kartą pas mane buvo atėję net bendradarbiai. Jie sako, kad jų draugė ar vaikas (dažniausiai jaunuolis), arba brolis, o gal sesuo, smarkiai pasikeitė. Jie užsidaro nuo kitų, skaito ezoterinę literatūrą, piešia mandalas, badauja, meldžiasi nesuprantamomis kalbomis.
Dažnai giminaičiai nurodo, kad artimas žmogus „pateko į pinkles”, t.y. kažkokia įtakinga figūra savo kerais suviliojo paklydusią sielą. Ir, be jokios abejonės, ši figūra – tai pinigus bei dvasią norintis pasiglemžti šarlatanas, guru arba ragana-burtininkė, kurie, neturėdami jokios sąžinės, naudojasi vargšo naivumu.
Kai kada į priėmimą ateina ir pačios „aukos”. Dažnai tai – uždari, asteninio charakterio individai. Jiems per sunku gyventi realybėje, kurių kertinė vertybė – pinigų ir sėkmės kultas, o kertinės figūros – valdingi tėvai bei priešiški bendraamžiai. Budizme, sufizme, tantroje, dzenbudizme arba induizme jie atranda tokį pasaulį, apie kokį svajoja. Tai- meilės kultas, agresijos atmetimas, tai – nuoširdumas, džiaugsmas, šventė.
Kai kada tai tik knygos, kai kada – meditacijos su šokiais ir dainomis. Šie žmonės atranda naują bendriją, kurioje nereikia bijoti ir pykti, kur tave pasitinka šypsena ir draugišku apsikabinimu. Jie nesupranta, kodėl artimieji ir draugai taip sunerimę. Tiesą sakant, ne – jie supranta. Aplinkiniai sunerimę todėl, „kad patys yra žemesnės sąmonės“. Jie dar neprašvitę. Jiems giliai širdyje pavydu. Jie nepriima to, ko nepajėgia suprasti.
Kartais mes matome ir kitokių žmonių. Tai – jauni užsidarėliai, kuriems dalyvauti kokios nors bendruomenės veikloje buvo per sunku. Visą savo sunkų kelią jie praeina vieni – kaime ar daugiabučio kambaryje. Kažkada jie atrado badavimą. Po badavimo sekė joga. Po to prasidėjo įvairios meditacijos vienatvėje.
Vienas mano pažįstamas, pavyzdžiui, nuo dvidešimties metų meditavo su tuščia dėžute nuo aminazino, padėta ant televizoriaus. Buvo ir maldų, ir mantrų. Kaip taisyklė, tokie žmonės ateina pagalbos patys, nes juos išgąsdina tokiais atvejais gana dažnai pasitaikanti psichopatologija. Ties ja ir sustosime. Ar meditacija sukelia psichozes ir nerimą?
Meditacija atsirado ne šiandien. Ji praktikuojama nuo neatmenamų laiku. Jos paruošiamasis etapas – tam tikras kūno ir psichikos apvalymas. Kūnas apvalomas nuo mėsos produktų, alkoholio bei kitų svaigalų. Tai yra gerai mums žinoma abstinencija ir pasninkavimas. Psichika apvaloma nuo geidulių, t.y. nuo tų pačių krikščioniams gerai žinomų nuodėmių – siekio smurtauti, vogti, geisti svetimo turto, paleistuvauti ir t.t. Tik po to seka meditaciniai pratimai. Kaip matote, visa tai labai panašu į praktinę krikščionybę. Tik kas gi ta meditacija?
Tai – savo sąmonės būsenos pasikeitimas. Nuo hipnozės ji skiriasi tuo, kad žmogus neužmiega, o atvirkščiai, pasidaro labiau budrus. Jis pakankamai ilgai stebi savo kūno pojūčius, kvėpavimą, raumenų įtampą. To stebėjimo eigoje kinta jo sąmonė, ką patvirtina šiuolaikiniai neurofiziologiniai tyrimai. Meditacija gerai veikia bendrą savijautą, sveikatą, darbingumą. Ji nėra sudėtinga, nors ir reikalauja kantrybės bei treniruočių. Tačiau yra svarbių momentų ne pačioje technikoje, o pasiruošime.
Kai žmogus medituoja Rytuose, jis dažniausiai susiduria su savo psichika grynuoju pavidalu. Tai yra, jis jaučia: „aš geidžiu” arba „aš pykstu”. Ir tai jausdamas jis gali pasakyti sau: „neverta”. Pirma suvokei – tada atsižadėjai. Todėl vakariečiams Rytų mokytojai jau seniai pirmiausia siūlo praeiti psichoterapijos kursą. Išmokti jausti savo pėdas, pilvą, lytinius organus. Išmokti reikšti agresiją ir nebijoti seksualumo.
Kai Vakarų žmogus to nepaiso ir medituoja, jis dažniausiai susiduria su savo… psichologinėmis gynybomis. Tai yra, jaunuoliai arba vyresni žmonės, ilgai skaitydami ezoterinę literatūrą, atranda joje meilės kultą. Jiems tai patinka – tai puiku! Ir jie tapatinasi su Gėriu. Pamiršdami visumą. Jie atmeta liūdesį, kūną ir geidulius, o ne suvokia juos. Ką gi čia atmesi, jei ir taip neverki, nepavydi, visus myli ir atleidi?
Sąžiningai stebėdami save patį, jie atranda… vis tą pačią meilę ir nepavydumą. Meilės kultą, atėjusį kaip psichologinę gynybą kovai su… O su kuo – jie nežino. Nes savęs nepažįsta, nejaučia nei liūdesio, nei Edipinių, nei kitų kompleksų. Jie medituoja su savo nesuvoktais, išstumtais ir paneigtais jausmais. Jie sąžiningai kvėpuoja, sukasi aplink savo ašį ir kartoja mantras. Kas iš to išeina?
Išeina tai, kad jiems vis stipriau tenka susitapatinti su gėriu, su meile, su Krišnos sąmone ar kitomis gražiomis idėjomis… tik galva. Jų kūnas, kartu su visais geismais ir norais, tampa jų priešu. Jie priversti atmesti jį (per asketizmą ir badavimus) bei suprojektuoti savo agresiją į išorę. Bet viskas, kas išstumta ar išprojektuota, stengiasi grįžti atgal!
Ir prasideda:
-
„Man atrodo, kad visi praeiviai linki man blogo”;
-
„Mane persekioja tamsos jėgos”;
-
„Jaučiu siaubingus nerimo priepuolius”;
-
„Einu iš proto”;
-
„Neprisimenu, kur buvau ir ką veikiau”…
Asmenybė priešinasi suskaldymui, Didysis Blogis linksta grįžti į sąmonę, nes puiki technika – meditacija – pradėta ne nuo tos vietos.
Todėl labai didelis prašymas visiems medituojantiems vienišiams – pradėkite statyti namą nuo pamatų. Žemė gal ir purvina, bet patikimesnė už orą. O jei statybas pradedate nuo stogo – atleiskite, patys suprantate, kas gausis. Linkėjimai nuo psichiatrų.
