Kas geriau – sakyti žmogui į akis karčią tiesą ar tik malonius dalykus? Ar gerai būti visiems geru? Vienas iš atsakymų yra toks: Nebūk per kartus- išspjaus, nebūk per saldus- praris.
Kas atsitinka, kai būni per kartus?
Šiai kategorijai priklauso žmonės, mėgstantys atvirumą. Jie, matydami, kad daiktas yra juodas, taip ir pasako. Pasako nesirūpindami, kad kai ką tai papiktins. O kas bando įtikinėti, kad jis baltas? Tie, kurie papiktinti kitų nenori – bijo įskaudinti. Tačiau kas čia per keistas reiškinys, kai kalbėdamas tiesą kažką įskaudini?
Visa mūsų vaikystė praeina po tiesos vėliava. Imk ir parodyk tik kalbėti išmokusiam lopšelinukui puoduką ir paklausk: “Ar čia katytė?“ Bet koks lopšelinukas nusišypsos ir tvirtai atsakys: ne, čia puodukas.
Pasaulis mūsų kalboje, mąstyme ir tarpusavio susitarimuose privalo būti tik toks, o ne kitoks. Ir tai yra labai gerai objektų pasaulyje. O štai žmonių pasaulyje šis objektyvumas jau ima skaudinti.
Pasako darželinukas kitam, storam ir strazdanotam: tu esi storas ir strazdanotas. Ir ši tiesa kažkodėl jau skaudina. Kyla aiški emocija, kartais nueinama iki muštynių. O principas gi nepasikeitė: pavadinome daiktą savo vardu. Kai puoduką vadinome jo vardu, jis neįsižeidė. Tik gyvas vaikas pavadintas savo vardu kažkodėl įsižeidžia ir ant tavęs šaukia: o tu pats esi bailys ir melagis! Ir tau kažkodėl peršti nosį ir degina krūtinę.
Ši nemaloni patirtis – tiesa apie save ir kitą žmogų – verčia ieškoti kažkokios harmonizacijos. Mūsų psichika taip ir palieka objektus pavadintais jų tikrais vardais: puodukas – tai puodukas, katė – tai katė. O štai mūsų pačių pavadinimus mes imame trinti iš sąmonės, racionalizuoti ir ignoruoti.
Tuos, kurie mus vadina mūsų vardais, mes imame laikyti nemaloniais pašnekovais. Atmetame juos. O tuos, kurie mus vadina maloniais vardais, mes mėgstame priartinti prie savęs. Mūsų pačių nuomonė apie save tampa cenzūruota.O nuomonė apie kitą žmogų pasidalina į dvi dalis: tai, ką mes apie jį manome ir tai, ką mes jam sakome.
Žiūrime mes į kokį nors keleivį autobuse ir galvojame: koks šlykštus – smirda ir dar sėdi išsižergęs. O pasakome jam mandagiai: ar išlipate kitoje stotelėje?
Sveikiname mes kokį nors vadovą su gimtadieniu, o galvojame: “kada tu pagaliau iš čia kur nors išeisi?“ Abiem atvejais mes esame kiek susiskaldę.
Žinoma, tai įvyksta ne iš karto. Kokioje septintoje- aštuntoje klasėje mes dar esame nuoširdūs. Ir kai mokytojas elgiasi neteisingai, mes dar burbame: o kodėl jūs jam visą laiką rašote dešimtukus, o man – šešetukus? Jūs dar galite drėbti draugei: tu esi vagilė ir melagė!
O štai jau dvyliktoje klasėje mes taip nesakome. Mes įvaldome aukštą diplomatijos meną. Mes sakome mokytojai: jūs šiandien gerai atrodote. Jūs ignoruojate draugės vagystę ir melą ir tik priekaištingai žiūrite jai į akis.
Ar visi? Ne. Dalis mūsų lieka „kartūs“. Tai neretai ekstravertiški ir logika besivadovaujantys žmonės, kurie tiesiog negali būti nenuoširdūs. Jie ir toliau sako išblyškusiam, kad jis išblyškęs. Jie ir toliau visą gyvenimą bukumą vadina bukumu, o tinginiavimą – tinginiavimu. Jie patys nuo to nukenčia, nes nemoka įsiteikti. Ir ką?
O jie ir neįsiteikinėja. Jie tampa vadovais ir individualistais. Pačiais įtakingiausiais ir pačiais baisiausiais. Vadovui ir individualistui nereikia aukšto diplomatijos meno… Ką? Irgi reikia?
Taip. Juk ir jie turi savo vadovų. Tačiau galima eiti vis aukštyn ir aukštyn… Ką? Nenueisi be diplomatijos? Na, tuomet nežinau.
Valio. Cenzūra įsitvirtino ir tapo įpročiu. Dabar mes, bendraudami arba būname nenuoširdūs, arba nuoširdūs, o po to jaučiamės blogai. „Štai,- sakome,- mano liežuvis – mano priešas“.
Mūsų kultūroje vertinami žmonės – saldainiukai.
Šiuolaikinė bendravimo kultūra iškelia diplomatinius sugebėjimus. Kai pasišneki su nepasitikinčiais savimi klientais, išgirsti, kad jų idealai- televizinių šou vedantieji. Tie, kurie kalbina įvairius žmones, su visais surasdami bendrą kalbą. Jei reikėtų, jie ir su marsiečiais susitartų.
Žmonės, kurie taip gražiai su visais sutaria, kartais suvokia, kad tai- veidmainystė. Jie po laidos visai kitaip apie tuos pašnekovus kalba. Tačiau kartais jie patys nebesuvokia, kas jiems nemalonu.. Jie dažnai dar pasako, kad nuoširdžiai negali supykti, pasipiktinti ir pasakyti kitam „ne“.
Jie visiškai nuoširdžiai būna nenuoširdūs. Ir tik tuomet, kai nepasitenkinimo taurė perpildyta, jie pajaučia nerimą arba netikėtai tampa impulsyvūs. Trenkia kam nors. Sudaužo ką nors. Palengvėjimą jie, žinoma, tuo metu pajaučia. Bet po to jiems būna gėda. O jei netrenkia ir nesudaužo, tai būtinai skundžiasi: štai,- sako,- nemoku būti nuoširdus. Negaliu „ne“ pasakyti. Negaliu nusikeikti. Negaliu, kaip mano draugas, pasiųsti ant trijų raidžių. O reikėtų.
„Per saldaus“ žmogaus organizmas patiria rimtą išbandymą. Visą laiką sakant „taip“ ir jaučiant „ne“, psichika ima skilti. Viena jos dalis, cenzūruota ir atstumiama, ima kaupti pyktį, nusivylimą ir nusiminimą. Tai- savotiškas „blogio“ kamuoliukas, kuris po truputį pučiasi ir laukia savo išeities: impulsyvios iškrovos, nerimo priepuolių ar kūniškos ligos. Pastaroji sritis- kaip mūsų psichinis „blogis“ virsta fizine liga- labai smulkiai aprašytas estų psichoterapeutės Luulės Viilmos knygose.
O kaip „per kartaus“ žmogaus organizmas? Jis taip pat gali netiesiogiai kentėti – dažniausiai dėl meilės stygiaus. Dėl meilės gaunamos ir meilės atiduodamos trūkumo.
Štai čia ir prasideda didžiausia painiava.
Mylintys žmonės dažnai nepastebi kito trūkumų, pastebi tik privalumus, ir priversti tapti … nenuoširdžiais. Jie neteisingi, tai reiškia, vertina kitus ne pagal teisingumo dėsnius, o pagal idealizacijos dėsnius. Jie labai nuoširdžiai, tiesiog maksimaliai nuoširdžiai vis priima, vis atleidžia avansu ir tampa nenuoširdūs…
Ir tie kiti, kurie yra labai nuoširdūs, amžinai jais piktinasi: ir veidmainiais vadina, ir melagiais, ir aklais.
O patys kenčia nuo meilės trūkumo. Nes visą laiką matyti tik tiesą, kalbėti tik tiesą ir įžvelgti tik tiesą – nėra sveikumo ženklas.
Gal tai ir ginčytina nuomonė, bet sveikas žmogus yra truputį aklas.
Atkreipkite dėmesį, kas būna labai įžvalgus. Kas visus peršviečia kaip su rentgenu? Kas vis kartoja „žvelk giliau“?
Tai nelaimingi ir vieniši žmonės. Ne visada. Bet pakankamai dažnai, kad būtų galima pastebėti. Ir Šerlokas Holmsas? Taip. Jis labai liūdnas ir vienišas žmogus. Nors viską žino.
„Nuo didelio žinojimo- didelis liūdesys“.
Štai mes nepastebimai priėjome kažkokią keistą išvadą: be meilės mūsų žinojimas veda į liūdesį. Meilė be žinojimo veda mus į nerimą.
Ir gal tik tuomet, kai šie dalykai – saldi meilė ir kartus žinojimas – kažkaip susijungia – mes suteikiame savo gyvenimui skonį.
