Santykiai vis nesiklosto ir nesiklosto. Piktas likimas? Prakeikimas? Nužiūrėjimas? Nebeliko tikrų vyrų? O moterims vien pinigai galvoje, niekas daugiau tų egoisčių nebedomina?

Kodėl nesiseka meilėje? Juk taip dažnai taip būna – ir teisingos knygos perskaitytos, ir psichologus socialiniuose tinkluose skaitai, ir treninguose viską suprantamai paaiškino… O jis vėl nepaskambino!

Kas negerai?

Sustokite valandėlei ir pasistenkite labai nuoširdžiai atsakyti sau į klausimus:

• Kas man svarbu šiuose santykiuose?
• Ko aš noriu iš tikrųjų?
• Man reikalingas šis žmogus, būtent jis?
• O gal tik jo buvimas atneša į mano gyvenimą prasmę ir džiaugsmą, o be jo – tuščia ir laikas tarsi sustoja, spalvos nublanksta, niekas nebedomina, kaip apie tai rašoma meilės romanuose?

O kaip dažnai atrodo, kad jeigu jis/ji mylėtų mane kaip reikia, iš tikrųjų (štai čia labai platus diapazonas ir, kaip taisyklė, atitikti lūkesčius labai sunku), tai gyvenimas būtų laimingas ir nuostabus. Meilė vardan pačios meilės.

Neretai, puldami į santykius, mes bandome užpildyti tuštumą, kurios neužpildo kasdieniniai veiksmai, reikalai. Lopome skyles. O šitą laiką gyvenimas mums skyrė susitikimui su mumis pačiais. Bet su savimi nejauku. Neaišku, nesuprantama.

Taip atsitinka, kai žmogus negirdi savęs, savo poreikių. Atstumia save, nepriima savęs. Arba nuvertina. Nesuteikia sau ir savo jausmams vietos gyvenime. Ir tada ima ieškoti susiliejimo su kita asmenybe, su partneriu, trokšta susilieti su juo/ja. Gyvena partnerio gyvenimą, gyvena jo interesų labui. Įteikia jam/jai savo gyvenimą. Ir atsakomybę už tą gyvenimą. Taip, taip – įteikia kitam žmogui atsakomybę už savo laimę. Taip ir sakoma: „Tu – mano gyvenimo laimė”.

Taip ir sako: „Sugalvok ką nors. Nuobodžiai gyvename!”

Sako: „Tu žadėjai padaryti mane laiminga/laimingu!” Tarytum galima būtų kažkam, tegu ir mylimam, įpiršti laimę.

Tokiam žmogui reikia, kad jo gyvenime pastoviai dalyvautų partneris. Skambučiai, žinutės kas penkias ar bent jau 50 minučių. Kontrolė. Taip, kontrolė: „Man būtina žinoti, kad tu su manimi”.

Ašaros, priekaištai, baimė…

Partneriui visa tai – labai sunki našta. Nepakeliama gyventi nuolatinėje įtampoje, smaugiamam nesiliaunančio dėmesio. Ir kad save išsaugotų, partneris priverstas nusistatyti distanciją, atsitraukti, nusišalinti, pabėgti. Įvairiais būdais. Iki pat santykių nutraukimo.

Kad būtum pilnai susietas su kitu žmogumi, teks iš pradžių užmegzti ryšį su pačiu savimi. Jeigu mes negalime susitaikyti su savo vienatve, mes pradedame naudoti kitą žmogų kaip prieglobstį nuo izoliacijos.

Laimė meilėje – tai viso labo bonusas, malonus susiklosčiusio gyvenimo papildymas. Savarankiško gyvenimo. Kaip vyšnia ant torto. Kur tortas – tai tavo gyvenimas, tavo santykiai su pačiu savimi, tavo sugebėjimas jaustis laimingu žmogumi. Būtent sugebėjimas. Įgūdis. Šito galima išmokti.

Gyvenkite savo laimingus gyvenimus!

.