Kažkada labai seniai skaičiau kažkokioje knygoje, kad tikra moteris turėtų elgtis taip, tartum po jos langais jos lauktų baltas Mersedesas ir vyrukas su rožių puokšte. Tada man tai padarė didelį įspūdį, pamaniau, kad tai turbūt didelis menas – šitaip elgtis. Juk jeigu nėra jokio Mersedeso, taip kaip jį įsivaizduoti?
Dabar, kuo daugiau užsiimu šeimų konsultavimu, tuo aiškiau matau, kad dažnai tasai efemeriškas limuzinas yra visiškai nereikalingas. Santykiuose moteris dažnai pati to nesuvokdama, siekia užimti vadovaujantį vaidmenį. Taip yra, žinoma, dėl to, kad kažkas panašaus vyko jos tėvų namuose, o taip pat iš baimės, kad jeigu vyras bus nepakankamai „prigriebtas”, tai nieko doro iš jo neišeis.
Gaunasi, kad moteris laiko save protingesne už vyrą, kad atvirai ar širdies gilumoje ji absoliučiai įsitikinusi, jog VISI vyrai yra tokia liaudis, kuriai reikia vadovauti ir kurią būtina valdyti. Nes jiems tik viena galvoje arba jie kaip maži vaikai, ar tiesiog išsigimė, nebeliko tikrų vyrų – tokio mąstymo pateisinimai nėra taip jau labai svarbūs. O vyras sutinka vaidinti šį vaidmenį, kadangi tokiu atveju jam galima neužsiimti branda, jis tarsi pereina iš rankų į rankas – nuo vienos „mamytės” pas kitą.
Šitoks santykių modelis gali baigtis dviem variantais:
- Arba vyras atsipalaiduoja ir vis labiau praranda iniciatyvą (linkęs stumti laiką ant sofos, nieko ypatingo nesiekia);
- Arba išeina, kadangi toks gyvenimas be galo išvargina.
Ir pirmu, ir antru atveju jam kaupiasi užslėpta agresija moters adresu. Moterys, beje, irgi be gali pavargsta nuo tokio gyvenimo būdo, juk moters uždaviniai gyvenime visai kiti, tačiau nepaisant to, ji trokšta susiglemžti visą valdžią šeimos sistemoje ir baigiasi visa tai emociniu išdegimu.
Visi žino frazę „nuvarytas arklys”. Ir štai, palaipsniui ir nepastebimai, nuostabioji valdovė tampa vos ne darbiniu arkliu, kuris tempia ant savo kupros viską pasaulyje, siaubingai dėl to siunta ir košmariškai pavargsta.
Atėjo laikas sustoti ir atgauti kvapą.
Nėra tame jokios laimės. O moteriška savivertė turi būti visų pirma – adekvati. Atitikti realią situaciją.
Kuo žmogus labiau pasitiki savimi, tuo jis ramesnis. Kuo labiau jis nerimauja, tuo daugiau jam reikia pretekstų, kad kažkam parodytų savo valdžią.
