Apie mitus

Mitai apie Heraklį. Mitai apie blondines. Ar tai tiesiog linksmos istorijos? O gal gilus tikrovės žinojimas? Kaip jūs manote, ar tai, ką mes kasdien perskaitome laikraščiuose, yra tiesa? O ar tai tiesa, ką mums vakare pasako televizijos žinių diktorė?

Jūs pasakysite ką nors panašaus į tai, kad „aišku, visi meluoja“. Arba „žinoma, tai tiesa, bet ne visa tiesa“. Tačiau nei laikraščio žurnalistas, nei televizijos diktorius nesusilygins su tuo, kuo jūs tikite. Tikite giliai, iš visos širdies. Tarkime, jūs tikite trimis dalykais:

  • Jei reikalai einasi blogai – ateityje bus dar blogiau;
  • Jei nevaldysi stichijos – ji suvaldys tave;
  • Jei nori gyventi amžinai – susileisk kamieninių ląstelių už daug tūkstančių dolerių.

Šioje vietoje jūs kalbate apie jūs asmeninį mitą. Arba, jei tuo pačiu tiki grupelė bendraminčių- apie jūsų kolektyvinį mitą. Fokusas tame, kad jūs gyvensite taip, kad patvirtintume sau šį mitą. Ir matysite tik tai, kas jį patvirtins. Ir ignoruosite tai, kas jį paneigs.

  • Visi vyrai kiaulės – ir jūsų vyras tikrai tampa kiaulė.
  • Gatvėse pavojinga vaikščioti – ir prašau – jūs pastūmė chuliganas.

Paauglystė yra pavojingas amžius – ir jūsų dukra darosi abortą.

Mitas – tai informacija, kuria mes tikime. Griežtai kalbant, tai iš vis ne žinojimas. Juk mes žinome tai, ką patys esame mate ir čiupinėję. O tikime tuo, kas yra nematoma. Vadinasi, ar apaštalai tikėjo Kristumi? Ne, nes jie jį matė. Jie ne tikėjo, o žinojo, kad jis yra. Ir pamatyti jį galėjo retai – kai jis pats to norėdavo. O krikščionys ar tiki, ar žino, kad Kristus yra? Tiki, nes jie jo nematė ir nečiupinėjo. Todėl krikščionys gali pamatyti Kristų kada tik nori – vizijose.

Todėl labai gaila, bet griežtai kalbant, krikščionybė yra žinojimas ir tiesa tik apaštalams. O visiems Kristaus pasekėjams ji tik mitas. O matyti vizijas niekam nedraudžiama. Noras yra stipresnis už tikrovę.

Krikščionys nesutiks su tuo. Jie sakys, kad tai ne mitas, būtent todėl, kad jie tiki. Jiems žodis „mitas“ yra įžeidimas. Bet juk aš ir nesakau, kad Kristaus nebuvo. Aš tik sakau, kad jo egzistavimas mums yra nematomas. Vadinasi, mes galime juo tik tikėti. Bet žinoti ką nors apie jį mes negalime. Jo gyvenimo istorijos mums – mitas. Bet tikintys nenurims. Kodėl? Nes galvos, kad pasakyti „mitas“- tai kritika.

Labai gaila, bet mes įpratome sakyti „mitas“ ne tuomet, kai tikime. O tuomet, kai netikime, ir sutinkame žmogų, kuris tiki. Apie jį mes, netikintys, ir sakome: “tai kvailelis, juk tai tik mitas“. O jam tai tiesa. Reikalas tas, kad mitais mokykloje mus išmokė vadinti praeities dalykus. Žilą senovę. O tų mitų, kuriais mes tikime šiandien, mes mitais nevadiname. Mes sakome: “taip kalbama“. Ir „aš tuo tikiu“. Galima galvoti, kad kada nors mūsų palikuonys sakys: XXI amžiaus žmonės turėjo juokingų mitų.

Jie labai didžiavosi savimi. Ir tikėjo, kad:

  • MacDonaldo maistas yra nesveikas.
  • Visos blondinės yra riboto intelekto.
  • Visi šokėjai yra gėjai.
  • Energiją geriausiai gauti deginant naftą;
  • Mikrobus reikia naikinti;
  • Depresija būna nuo serotonino stygiaus smegenyse.

Vidurinėje mokykloje per literatūros pamokas mus mokė klasikinių biblinių, graikų ir indų mitų. Jei mes esame apsiskaitę, tai žinome ir lietuvių, ir kitų tautų mitus. Tai istorijos, kurios mums atrodo fantastiškos: apie karą, kylantį dėl moters; apie galiūną, kuris rankomis suplėšo liūto nasrus; apie Žemės sutvėrimą iš kiaušinio ir t.t.

Mes šaipomės iš jų ir sakome: kokie tamsūs buvo tais laikais žmonės. Mums atrodo, kad akivaizdu, jog karai kyla dėl politinių intrigų. Kad žmogus nepajėgus turėti antžmogišką jėgą. Kad Žemė kilo dėl Didžiojo kosminio sprogimo. Nes tai yra tai, kuo mes tikime šiandien. O galbūt tai ne mitai? Galbūt tai mokslo pagrįstas žinojimas?

Mes labai tikime mokslininkais. Tačiau mes nieko geresnio už juos ir neturime: jų dėka gyvename ilgiau ir mėgaujamės civilizacija. Tačiau tai, ką mes žinome apie pasaulį, negalima vadinti tiesa vien todėl, kad taip mano mokslininkai.

Tai, kad iš gyvūnų vidurių galima spėti orus, aiškino Graikijos mokslininkai. Kad Šiaurėje gyvena žmonės su paukščių galvomis, tvirtino romėnų geografai. Kad nuo drėgmės gali užsiveisti pelės, aiškino Europos biologai. Mokslininkai turi savo mitų, kuriais tiki. Juos patikrina laikas. Pateikiantis, deja, ne tiesą, o naujus mitus.

Mitai atsiranda tuomet, kai mes nustojame stebėti ir eksperimentuoti. Kai imame tiesiog klausyti, ką mums sako kiti; kai apibendriname pavienį faktą; kai tiesiog ribotai matome, girdime ir jaučiame. Labai lengva sukurti mitą. Patikėti juo minioje ir imti į jį reaguoti kaip į tikrovę – minučių reikalas.

Tarkime, jums skauda pilvą. Ir jums per garsiakalbį pasako: „Jūsų rajono geriamajame vandenyje rasta dizenterijos sukėlėjų“. Jums prasideda vėmimas ir viduriavimas. Po to jums sako: “Įvyko klaida. Vanduo normalus“. Jūs pasveikstate. Faktas, patvirtintas istorijos: veiksmas vyko stadione ir blogai pasijuto, o po to pasveiko tūkstančiai žmonių!

Lengva patikėti mitu, kai esame sunerimę, o paguodos nėra.

Tarkime, jūsų vaikas blogai miega ir kalbasi naktimis. Jūs einate pas būrėją, o ji sako: „jį nužiūrėjo vyras su barzda“. Jūs imate su įtarimu žiūrėti į kaimyną. Kai jis išvyksta atostogų, vaikas staiga ima miegoti ramiau. Jūs susikuriate mitą.

Kai kada mitai kuriami specialiai – komerciniais sumetimais.

Lengva patikėti mitu, jei jūs tingite ieškoti išimčių. Tarp kitko, tikri mokslininkai visą laiką ieško išimčių. Tik mokslininkai, papirkti komercinių struktūrų, ieško patvirtinimų. Tarkime, jus pasamdo firma, gaminanti dantų pastą. Už gerą atlygį jūs randate patvirtinimų, kad jūsų pasta saugo dantis geriau, nei konkurentų pasta. Jūsų tyrimai skelbiami reklamoje. Tikras mokslininkas ieškos ne tiek patvirtinimų, kiek išimčių. Kad atsirastų ne reklaminis mitas. O kažkas artima žinojimui. Ir tuomet, jei jūs skaitėte romaną „14,99 euro“, paaiškės, kad visos pastos yra vienodos. O dantų sveikumas priklauso nuo to, kaip ilgai jūs juos valote ir su kokiu šepetuku. O galbūt, iš vis geriau kramtyti medžio šakelę…

Ką daryti? Siūlau tikėti gerais mitais. Tarkime, apie tai, kad gyvenimas yra nuostabi dovana, duota mums Švytinčių būtybių – galingo vyro ir nuostabaus grožio moters. Jie dovanojo mums gyvybę, nes mylėjo mus. Aš rimtai. Pats buvau liudininkas…

Olegas Lapinas

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *