Kad santykiai būtų sveiki, reikia būti drąsiu, sąžiningu ir geru žmogumi.
Sąžiningumas šioje sferoje – tai ne „tu kažkaip lyg ir pastorėjai”, ir ne visų problemų, susikaupusių per pirmąsias dvi pokalbio minutes, išvertimas žmogui ant galvos.
Nuoširdumas mano supratimu – kai kalbate apie tikrąjį save. Ir siunčiate žmogui atvirą signalą, kad esate pasiruošę kalbėti apie tikrąjį, realų savo pašnekovą. Kai tai yra pakankamai saugu ir taip galima. Ir patvirtinate šį saugumą veiksmais. Paaiškinimas, jeigu veiksmų nepakanka (taip dažnai pasitaiko).
Sąžiningumas – pasakyti, kur ir kaip su tavimi galima, o kur ir kaip – ne. Sąžininga – perspėti apie pasekmes, jeigu jus toliau skaudins po jūsų žodinio įspėjimo. Sąžininga – įgyvendinti savo įspėjimą, jei žmogus negirdi, nenori girdėti, nesupranta, ką jam sakėte, dėl ko įspėjote.
Sąžininga pripažinti sau, kad skauda ten, kur skauda. Nesvarbu dėl kokios priežasties. Skauda – ir tam nereikia pasiteisinimų.
Sąžininga suvokti, kad baisu prarasti žmogų. Kad ir kiek bebūtų metų ir patirties. Sunku būti pasiruošusiam paleisti. Net jeigu santykiai nutrūko.
Sąžininga tai, kad kartais nepakeliama saugoti apsibrėžtas ribas. Ir kad sutinki su kažkuo tau visiškai nereikalingu, o paskui susigriebi ir persigalvoji, ir nuoširdžiai tai pasakai sau ir kitam.
Sąžininga – pripažinti sau, kad saugumas yra svarbiausias dalykas, svarbiau už kitą žmogų. Ir pripažinti, kad bandymai tai ignoruoti, neigti – visada baigiasi didelėmis vidinėmis problemomis, o paskui ir išorinėmis.
Sąžiningumas reikalingas pirmiausia sąveikaujant su savimi. Ir čia yra labai daug darbo savęs tyrinėjimo srityje. Jis prasideda nuo klausimo sau pačiam: kaip tai veikia manyje, kas aš esu?
Sąžiningumas, pagardintas gerumu – tai kalbėti apie tai, kas svarbu šiuose konkrečiuose santykiuose su šiuo konkrečiu žmogumi. Šį pokalbį pagardinus mintimi „priešais mane – gyvas žmogus, o ne spintelė ar kitas baldas“. Net jeigu jo veiksmai ir žodžiai ką tik mane stipriai užgavo.
Su gerumu mechanizmas veikia paprasčiau, o darbas dažnai būna sunkesnis.
Gerumas kitam žmogui atsiranda ten, kur esama gerumo sau pačiam. Pradžiai bent jau užuojautos.
Tai pojūtis, kad tu turi teisę būti ir priimti save tokį, koks esi iš tikrųjų. Sutikti su „neteisiu“, mylėti „netobulą“, tyrinėti tai, kas „siutina-erzina”. Būti sau gera, priimančia, šilta mama. Ir tokiu pat tėčiu. Gal dar šiek tiek močiute ir seneliu.
Toks savotiškas spektaklis, kuriame patys renkamės, kaip gyventi ir kaip elgtis su savimi ir žmonėmis. Ir kuo toliau, tuo labiau renkamės meilę. Ir nesirenkame kategoriškumo ir agresijos, aktyvios ar pasyvios vidinio savęs ir kitų žmonių suvokimo lygmenyje.
O drąsa – tai išlikti stabiliu žmogumi, kai aplink siautėja aistros, chaosas ir visiškas neteisėtumas. Šie reiškiniai visada egzistuoja gyvenime ir pasaulyje, ypač jei žiūrime vien į juos ir nepastebime aplinkui nieko kito.
O jeigu atrasime savyje jėgų pamatyti, paaiškės, kad resursai ir stabilumas – jų yra visur aplink mus. Tai, kas padeda gyventi, to pilnai pakanka bet kokiame likime ir pasaulyje. Tai suteikia pasitikėjimo, sugrąžina į realybę iš fantazijų apie begalinį savo skausmą ir nesugebėjimo gyventi gerai ir oriai pasaulio.
