Du artimi žmonės panašūs į susisiekiančius indus, tarp kurių juda energija. Kuo tvirtesnis ryšys, tuo intensyvesni mainai. Pavyzdžiui, partneriai be žodžių supranta vienas kito būseną, per atstumą jaučią, kad artimam žmogui kažkas atsitiko. Dėl to harmoningų santykių pagrindą sudaro nuoširdus bendravimas, sugebėjimas būti atviru pačiam su savimi, kontaktas su emociniais pergyvenimais ir empatija.
Turbūt kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime uždavė sau klausimą: „Kodėl vienose šeimose viešpatauja meilė ir gerovė, o kitose siautėja barniai ir skandalai?”, „Kodėl tėvų ir vaikų konfliktai vyksta ne visose šeimose?”, „Kodėl kažkam sekasi meilėje, o kažkam ne?” Atsakymai patys įvairiausi. Priežastys įžvelgiamos giminaičių, neištikimų vyrų, šaltų, nejautrių moterų, nelaimingo likimo ir kitose problemose.
Iš tikrųjų laimingų ar nelaimingų santykių ištakos slypi gerokai giliau. Kad jas įžvelgtume, turime suprasti, kad tarp glaudų emocinį ryšį užmezgusių žmonių vyksta nuolatiniai energijos mainai. Šie srautai gali atnešti partneriui tiek šiltus jausmus ir pergyvenimus, tiek nesibaigiantį negatyvą. Kaip ten bebūtų, vienas partneris duoda kitam tiktai tą, ką pats turi.
Pavyzdžiui, pyktį jaučiantis, susierzinęs žmogus supranta, kad tai, ką jis turi, nepatiks partneriui ir pradeda slopinti savo emocijas. Tada viskas, kas buvo neišsakyta ir neišreikšta kruopščiai tramdoma, įtampa auga ir anksčiau ar vėliau užslėpti jausmai išsiverš į paviršių. Tik jau ne atviro dialogo forma, o kaip nuoskauda ir priešiškumas. Vien dėl to, kad prisikaupė.
Du vienas prie kito prisirišusius žmones galima įsivaizduoti kaip susisiekiančius indus, tarp kurių pastoviai cirkuliuoja energija. Kuo glaudesnis ryšys, tuo intensyvesni mainai. Jei kiekviename inde – pozityvūs jausmai, energijos mainai vyksta laisvai, poroje viešpatauja harmonija. Tai pasakytina ne vien apie meilės santykius, bet ir apie santykius su tėvais, vaikais, kitais mylimais ir artimais žmonėmis. Tarp jų irgi vyksta energijos mainai.
Kas gi nutinka, jei vienas ar abu partneriai jaučia diskomfortą, tačiau niekaip neišreiškia savo išgyvenimų? Tokia situacija gali kilti dėl nesugebėjimo reikšti jausmus, kai sudėtinga suprasti, ką jaučia partneris, kai baisu sužeisti kitą savo vidiniais impulsais ar atsiverti ir t.t. Kad ir kokia būtų priežastis, yra vienas bendras vardiklis – žmogus sukemša negatyvą giliai į save, į savo indą. Slėgimas jame didėja, energija pradeda skverbtis į kitą indą – tasai irgi užverda. Jeigu įtampos neįmanoma sumažinti konstruktyviai – įvyksta sprogimas. Ryškus to pavyzdys – šeimyniniai konfliktai, kuriuose niekas nesistengia ieškoti tiesos, o tik bando kuo skaudžiau vienas kitam įgelti. Nesibaigiančiame kaltinimų ir įžeidimų sraute ištirpsta šilti jausmai ir siekis pakeisti situaciją į gera.
Jei vienas partneris slopina pyktį ir susierzinimą, kitas suvokia šią emociją kaip nuosavą, jis irgi užima priešišką poziciją. Kuo labiau pirmasis slopina savo jausmus, tuo piktesnis antrasis. Tokiame sąveikavimo formate netgi pats ramiausias žmogus gali pradėti elgtis agresyviai ar isteriškai. Jei jausmus slopina abu partneriai, įtampa auga abiejuose induose ir anksčiau ar vėliau juos jungiantis ryšys nutrūks. Energijos mainai nutrūks, o tuo pačiu – ir emocinis ryšys tarp žmonių.
Negatyviausią poveikį neišreikštos emocijos daro tėvų-vaikų santykiuose. Slopinamos tėvų emocijos atsispindi vaikuose, kurie kol kas nemoka slėpti savų jausmų, dėl to išreiškia visą suaugusiųjų jaučiamą emocijų spektrą. Net jeigu tėvai nieko nekalba apie iškilusius sunkumus, vaikas jaučia įtampą ir automatiškai prisiima dėl jos kaltę sau. Problemiškas vaikas – tai viso labo į paviršių išsiveržusi įtampa, susikaupusi šeimos viduje.
Dėl to harmoningų santykių pagrindą sudaro atviras bendravimas, sugebėjimas būti sąžiningu su savimi, geras kontaktas su savo emociniais išgyvenimais, pasirengimas suprasti ir priimti kito žmogaus jausmus. Nereikia ignoruoti netgi menkiausių nesutarimų. Jie tarsi sniego kamuolys susikaups į didelę problemą, kurią išspręsti paskui bus žymiai sunkiau. Geriau sėsti prie derybų stalo, kai įtampa dar tik pradeda didėti, o ne tada, kai jau neįmanoma susikalbėti. Neverta užsidaryti savyje ar pykti, įsižeisti. Nuoskauda, įsižeidimas neleidžia suvokti tikrosios išgirstų žodžių prasmės. Ginčuose negimsta tiesa, ginčai – tai viso labo pykčio ir kaltinimų pliūpsniai. Ginčas nesuteikia galimybės suprasti partnerio jausmus ir papasakoti jam apie savus. Neverta kontroliuoti savo jausmų, tai didina įtampą. Geriau įsiklausyti į juos ir atvirai apie juos informuoti. Jei šito nedarysime, partneris niekada nesupras, kodėl jūs blogai jaučiatės.
Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo „emocijų indo” turinį ir tą energiją, kurią jis įlieja į santykius. Jis negali kontroliuoti partnerio emocijų, tai ne jo atsakomybės sfera. Išimtį sudaro tik santykiai su mažais vaikais, kurie sugeria į save ir paskui atspindi suaugusių būseną automatiškai.
Jei kilo pojūtis, kad jūsų indas užsipildė negatyviais pergyvenimais, nelaukite sprogimo.
