Ar klausote to, ką sako vaikai?

Ar tikrai klausote tų nesibaigiančių „čiauškalų“, to nenutrūkstamo transliavimo „ką matau, tau sakau“?

O gal tiesiog kartais automatiškai pasakote „aha“ arba „taip“ nes iš tikro esate užsiėmę savo mintimis?

Nemeluosime. Mums pasitaiko…

Daromės suaugę, seni ir atbukę, o vaikai pasaulį jaučia ir pasakoja tai, ką jaučia. Ir niekas kitas nėra taip vertas išklausymo kaip nuosavo vaiko jausmai…

Gal vaikštant kieme ar atostogaujant su mažyliais sunku žvelgti taip toli į ateitį, bet ilgas ir nuoširdus pokalbis pvz.: ką veikia kirminai žiemą po sniegu, kur prapuola rudenį nukritę lapai, kiek snaigių turi prikristi, kad būtų pilnas kibiras sniego, koks yra jūros dugnas, koks jo gruntas, kas ten gyvena, ką valgo, į kiek kibirų pavyktų supilti visą jūros vandenį, tiesiausiu keliu veda į nuoširdžius ir atvirus pokalbius su paaugliu.

Nereikėtų turėti iliuzijų, kad neaptarus visų trimečiui aktualių klausimų pavyks tapti paauglio paslapčių / jausmų patikėtiniu.

Atidžiai ir rimtai derėtų išklausyti viską, ką mums nori papasakoti mūsų vaikai, nesvarbu, ką jie sakytų. Jeigu nuoširdžiai nesiklausome tų mažų dalykų, kuriuos vaikai pasakoja, kai yra maži, jie nepasakos reikšmingų dalykų, kai bus dideli, nes visi dalykai, apie kuriuos jie pasakojo, jiems visada buvo svarbūs.

Net jei po sunkios dienos viskas, ko vakare norisi, yra truputėlis tylos, išklausyti vaiką yra viena iš svarbiausių ir gražiausių tėvų pareigų. Kiek daug jie visko pasako! Ir jei žaisti, skaityti, piešti, bėgioti ar, pasivaikščioti galime neturėti laiko, mūsų ausys dažniausiai būna laisvos net kai rankos ir kojos dirba

Taigi klausyti galime visuomet, na beveik visuomet, kokiais 98 proc. atvejų.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *