Mums, moterims, atrodo, kad būti vyru nieko sudėtingo – eini į darbą, iš ten atneši namo pinigų ir viskas. Deja, ne viskas. Toli gražu ne viskas. Juk jie turi mus. Kurios visur skleidžia džiaugsmą ir pozityvą! Netgi ten, kur niekas neprašė skleisti. Netgi kai neaišku, pozityvas tai, ar nelabai.

Gyventi su moterimis vyrui – didžiulis pasiaukojimas. Tokios mes skirtingos ir taip su mumis būna nelengva. Netikite?

O jūs įsivaizduokite, kiek mūsų PMS vyrui tenka ištverti per visą gyvenimą. Iš pradžių – mama, paskui žmona, paskui pasipila dukterys. Dienos, kai viskas lyg ir normalu, bet kažkodėl užgriūva vietinės reikšmės pasaulio pabaiga. Ir visiškai neaišku, kuo jis nusikalto (juk kaltas, absoliučiai kaltas, teisingai?)

Kiek isterijų „Oi, kaip aš siuntu, tik pamiršau dėl ko!!!” jam tenka išklausyti. Kiekvieną dieną. Tu manęs nemyli, tu nepasakei, kad aš graži, tu ne taip pažiūrėjai, ne vietoje nutylėjai, o čia visai ne laiku pajuokavai. Ir viskas, pasaulis jau nebebus toks, kaip anksčiau.

O mūsų reikalavimai vyrams, kurie prieštarauja vienas kitam? „Noriu daug pinigų ir kad niekur neitum iš namų”. Tai gal pati jam algą mokėkite už kiekvieną namuose praleistą valandą? O kaip kitaip? Arba „Noriu pinigų, bet kodėl tu tiek daug dirbi?” O kaip kitaip? Juk pati to norite! Štai jis ir dirba, kala pinigus, kad nupirktų jums tuos batelius. Nuo ryto iki vakaro pluša.

Mums kažkas negerai su galva. O jiems kaip jaustis? Toks jausmas, tarsi vyrui būtų reikalingas jungiklis, perjungiantis darbo režimą. Kad moteris paprašė švelnumo – jis akimirksniu pereina į režimą „švelnus”. Pareikalavo jėgos – jungiame režimą „brutualus”. O paskui junginėjame kitus režimus – emocingas, išklausantis, romantikas… Man rodos, jei egzistuotų toks jungiklis, mes labai greitai jį sulaužytume, junginėdamos kas penkias minutes pirmyn atgal. Mes gi moterys!

Arba, štai, istorija iš interneto apie moterišką logiką. Apie tai, kaip vyrui dera gyventi. Viena mergina visiškai rimtai pasakoja draugei:

„Uždirba jis 3000. Iš jų 1500 – maistui, butui, kitiems reikalingiems dalykams. 500 – vyriškoms nesąmonėms. Aš jam sakau – persikraustykim gyventi pas mano mamą, darbe pasimaitinsi greitu maistu, neperkam nieko nereikalingo, o man paimame štai tą raudoną automobiliuką už kreditą. Viso labo du metus pakentėsime! O jis – įsivaizduoji? Pasiuntė mane velniop, ožys neraliuotas!”

Ir tokia moteriška logika veikia mumyse pastoviai. Aš, pavyzdžiui, planuodavau vyrui keliones. Pusdienį lėktuve, paskui dar dvi valandas automobiliu ir į renginį. O paskui iš karto ryte lėktuvu namo. Kas čia baisaus? Tu gi be šeimos skrendi į kitą pasaulio galą, reiškia – tau poilsis. Nuo ko čia galima pavargti?!

Mes visada turime planų savo vyrui – kaip jam tvarkyti laiką, pinigus, kaip panaudoti sugebėjimus. Mes geriau žinome, kaip galima panaudoti vyrą vakare, kokias lentynas jis turi pakabinti ir kokias spintas perstumti. Tiksliai žinome, kur dėsime jo atlyginimą – ir jo dar neužteks visiems mūsų planams! Tiksliai žinome, kaip jis turi elgtis ir ką daryti. Ir baisiai užpykstame ir įsižeidžiame, kai mūsų planai susikerta su vyro planais. Jis, matote, į krepšinį nueiti sumąstė! Arba nenori pirkti namams dar vienos sofos!

Kaip jaučiasi vyras? Kuriam reikalinga asmeninė erdvė, tačiau mylima moteris pastoviai stengiasi ją sunaikinti? Kai tu kažką turi, tačiau mylimoji turi begalę planų, kaip visu tuo gėriu pasinaudoti ir pyksta, jeigu neleidi? Kai tu visą laiką nuo ryto iki vakaro kažką privalai ir kažką jai skolingas?

Bet argi tai vienintelė problema gyvenant greta moters? Moteris – tai vulkanas. Ji absoliučiai nestabili. Ji visiškai nesuprantama. Jeigu pažadėjo, visiškai nereiškia, kad padarys. Net jeigu padarys, ko paprašei, dar nereiškia, kad bus geros nuotaikos. O jeigu jai bloga nuotaika – tvirčiau laikykitės!

Suprasti moters neįmanoma. Ji gali pažadėti, o paskui – negalėjau, pamiršau. Arba padarys, bet ims už tai tavęs neapkęsti. Bet juk galima buvo paprasčiausiai nežadėti. Arba atsisakyti. Arba… Kalba viena, galvoja kita, jaučia trečia, planuoja ketvirta. Kuo tikėti? Kaip susiorientuoti šiame chaose vyrui, kuris viską daro paeiliui ir nuosekliai – jeigu galvoja, tai galvoja, jeigu jaučia, tai jaučia.

O dar ji stengiasi viską tempti pati, atsisako pagalbos ir tuo pat metu paslapčia tikisi, kad vyras išspręstų visas jos problemas. Turi štai tokią svajonę – atseit, „tikras vyras” nieko neklausinėja, tiesiog įgrūda tave į automobilį ir veža į santuokų rūmus.

O ji atsisakinėja arba tyli ir laukia, kad pats susiprotės ir nuo visko ją išgelbės. Netgi nuo krepšio su bulvėmis. Tačiau kaip tai įmanoma? Juk iš pradžių ją pačią teks surišti ar apvilkti tramdomaisiais marškiniais. Kitaip ji nieko neleis daryti. Ir netgi surišus neužkimši burnos – rėks, kad jis viską neteisingai daro, ne ten, ne taip. Moteris – tai paradoksas, mįslė, galvosūkis. Ir taip – visose gyvenimo sferose.

Moteris pastoviai kažko nori. Ir dažniausiai pati neturi supratimo, ko būtent. Kartais, gavusi ko norėjo, supranta, kad norėjo ne to. O dar ji nepasotinama. Nebūna tokių momentų, kai ji sustoja ir pasako – viskas! Gana suknelių, batelių, indų, rankinukų, lūpdažių. Jai visada reikia viena suknele daugiau, vienu vaiku daugiau, viena lėkštute daugiau ir dar štai tų batelių, kurie tiks prie rankinuko. Kiek beuždirbtum – išleis iki paskutinio cento, tik suteik jai tokią progą.

O jeigu moteriai stresas – apskritai košmaras, cunamis, apokalipsė namuose. Laksto, trankosi, kiekvieną sekundę reikalauja vis kito dalyko. Kelkis nuo sofos, ko išsidrėbei? Ką tu darai?! Kaip tu darai?! Dink iš akių! Paimk mane ant rankų! Patrauk nuo manęs rankas! Ir t.t.

Siųsdama vyrą į parduotuvę, moteris iš pradžių paprašo tik sūrio. Po minutės, bėgdama pro šalį, prisimena pieną. Paskui iškloja ilgiausią sąrašą, pasikliaudama jo atmintimi (o jis tuo metu skaito laikraštį), paskui dar paprašo užsukti į paštą. Ir vaiką pasiimti. Vis tiek viskas šalia ar beveik šalia. Paskui užpyksta, kad jis nieko neįsiminė, ne viską nupirko ar apskritai, apimtas siaubo nuo darbų apimties niekur nevažiavo. Nejaugi tai taip sunku?

Sunku. Labai.

O jūs žinote, kas yra besilaukianti moteris? Kuriai viskas aplinkui „smirda”, daryti nieko negali, visą laiką kažko nori, pati nežino ko. Kuri kartais valgo ledus su keptomis bulvėmis ir tuo pat metu skaudžiai verkia. Mano vyras tai žino. Ir vis tiek kiekvieną kartą jį tai šokiruoja. Kentėk ją, štai tokią, devynis mėnesius, mylėk, padėk, ir netgi po gimdymo ne iš karto praeina, taip kad kentėti tenka dar ilgiau.

O dar vyras turi būti stiprus ir viską laikyti savyje. Įsivaizduojate, ką tai reiškia? Kiek daug visko yra, apie ką jie tyli, mus tausodami? Jam negalima būti silpnam, rodyti savo jausmų ir baimių. Negalima to, negalima ano. Visas pasaulis jį slegia, spaudžia, gniuždo, o šiais laikais jau ir namuose beveik neįmanoma sulaukti palaikymo ir ramybės. Deja.

Kaip suprasti ko nori moteris? Ji ateina į pasimatymą beveik nuoga, bet jeigu pasiūlai seksą – užpyksta. Tada reikėjo apsirengti prieš pasimatymą, o ne nusirengti, aiškiau parodyti savo ketinimus. Ji įrodinėja tau savo nepriklausomybę ir laukia nesulaukia, kada jai pasipirš. Ji pati savęs nepažįsta ir bijo nuosavų troškimų. Kaip su ja galima jaustis laimingam?

Vaikai… Kaip juos auginti, ko mokyti, ir kam? Kaip išauklėti sūnų vyru, jeigu pats ne iki galo vyru jautiesi su tokia moterimi? Kaip tai padaryti, jei žmona netgi prisiartinti prie sūnaus neleidžia?

Kaip apskritai su šiuolaikine superprotinga nepriklausoma moterimi galima atsipalaiduoti ir gyventi meilėje? Mylėti ji nemoka, pati su tavimi konkuruoja ir varžosi, niekur niekada tavęs neparems ir nepalaikys. Kam tada apskritai kažką daryti, kažkur eiti?

Šitas pasaulis išsikraustė iš proto. Ir mes, moterys, smarkiai prie to prisidėjome.

Vis dar manote, kad vyru būti lengva? Tausokite savo mylimus vyriškius. Rimtai. Jiems su mumis labai sunku. Tausokite juos ne kaip trapias statulėles, o kaip gyvus žmones. Mylėkite juos, maitinkite, leiskite jiems pailsėti ir turėti asmeninę erdvę.

Ir atkurkite pagaliau pusiausvyrą pačios savyje, susitvarkykite savo vidinį pasaulį, įveskite tame chaose tvarką. Jau vien nuo to jiems pasidarys žymiai lengviau.

.