Ar moki tikėti?

Originalas

Kalbėti apie tikėjimą šiais laikais nėra gero skonio ženklas. Gero skonio ženklas – kalbėti apie technologijas. Tai reiškia, kad jei tu ko nors gyvenime nori – sveikatos, turto, meilės, pripažinimo, pasitikėjimo savimi – niekas tau nepasakys: tikėk. Tau paaiškins, kokios yra sveikatos, turtėjimo, meilės, pripažinimo ir pasitikėjimo savimi technologijos.

Apie tai tu galėsi perskaityti bet kuriame moteriškame žurnale, o knygyne rasi visą skyrių, kuriame puikuojasi dešimtys verstinių knygų apie sėkmės technologijas. Ir kai tu kalbiesi su drauge apie tai, ko tau gyvenime trūksta, žymiai labiau domina klausimas „kaip?“, nei klausimas „ar mes tuo tikime?“

Tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma išmokti būti sveikam, užsidirbti, mylėti, sėkmingai gyventi ir jaustis pasitikinčiai. Tokios technologijos iš tiesų egzistuoja, ir „gyvenimo būdo konsultantai“, „koučingas“ , NLP bei pozityvaus mąstymo įgūdžiai iš tikrųjų veikia. Tačiau, kaip ir viskas gyvenime, šios technologijos turi savo kainą. Kuri nesusiveda į konsultacijos, seminaro ar knygos kainą.

Reikalas netgi ne tame, kad kartais gauti pokyčiai būna per daug trumpalaikiai, o po jų ateina „pagirios“. Ne, naudodamasi technologijomis, tu gali ir nesulaukti „pagirių“, tačiau sumoki papildomą kainą – tu padidini pasitikėjimą mokslu arba knygos autoriumi, arba treneriu, tačiau sumažini savo tikėjimą gyvenimu.

Tai reiškia, jog tu imi manyti, kad gyvenime viskas paklūsta tavo meistriškai pastangai vaizduotėje, mintyse ar specialiame dėmesio fokusavime atrasti norimą rezultatą. Tačiau tikėti gyvenimu – reiškia mokėti susitaikyti su tuo, kas yra, nebandant gyvenimo keisti, t.y. pamirštant apie rezultatą. Toks tikėjimas kartais kainuoja daugiau, nei technologijos. O duoda nepalyginamai daugiau.

Jo paslaptis – susitaikymas, atsisakymas siekti rezultato, ir vietoje to – didelis pasitikėjimas nematomais dalykais. Tu laimėsi labai daug, jei tavo širdyje gyvens gilus įsitikinimas, kad bus tai, kas turi būti, ir jei tau labiau patinka šiuolaikinė kalba, priimsi tai, kas yra. Tu netgi būsi sėkmingesnė už tą, kas įvaldė „sėkmės technologiją“. Taip, ir už Trampą, ir už Napoleoną Hill‘ą. Ir už vienuolį, pardavusį „Ferrari“. Priimti kažką – reiškia atsisakyti technologijos, nes technologija reiškia, kad tu kažką keiti, siekdamas rezultato.

Štai tu nueini pas psichologą ir pasakoji jai apie savo nuolatinius konfliktus su draugu (vyru, vaiku, anyta ir t.t.). Iš psichologo tu tikiesi technologijos- ji turi paaiškinti tau, ką tu turi padaryti, kad tavo konfliktai baigtųsi. Tu nori, kad tai įvyktų kuo greičiau ir kainuotų tau mažiau nervų. Kitaip tu tiesiog neitum pas specialistą, nes tau atrodo natūralu, kad jis labiau už tave išmano, kaip reikia elgtis konfliktų metu. Taigi tu ateini vienkartinei konsultacijai. Ir lauki paaiškinimo, atsakančio į tavo klausimą: „Kaip tai padaryti?“

Mes padarysime prielaidą, kai psichologas yra profesionalus psichoterapeutas ir elgiasi profesionaliai: jis neduoda tau patarimo, bet tiesiog supranta bei priima tavo jausmus. Kitaip gali atsitikti, kad jis duos tau bevertį patarimą. Ir netgi jei psichologas iš tiesų ima pasako dalyką, kuris tau atrodo įdomus ir netikėtas, jis greitai praranda savo vertę. Taip gražus akmenukas, rastas upelio dugne, išdžiūsta ir praranda savo grožį ištrauktas iš vandens.

Šis stebuklingas patarimas nueina į tavo atminties „atsargas“, tačiau tu kažkodėl niekaip juo nepasinaudoji. Maža to, tavo santykius su draugu išsprendžia kažkoks kitoks, nenumatytas, tačiau tavo paties atrastas žodis, veiksmas, ar aplinkybė. Ar tu po to gailiesi, kad lankeisi pas psichologą?

Dažniausiai ne. Nesvarbu, ką jis sakė – juk jis priėmė tave su tavo jausmais ir palaikė tavo tikėjimą, kad problema išsisprendžia. Žinoma, jei tu nuėjai toliau už konsultaciją ir pradėjai psichoterapiją, priėmimo ir tikėjimo neužtenka – profesionalas iš tiesų geriau už draugą ir tave patį gaudosi tavo pasąmonės mechanizmuose, ypač psichologinėje gynyboje, jis žino, kaip palaikyti terapinį procesą, ir be jo tu nenustotumei apgaudinėti save – o apgaudinėti save mes visi mokame labai gerai. Tačiau jei iki psichoterapijos nenueita – tau užtenka profesionalo priėmimo, supratimo ir tikėjimo – o sprendimą tu atrandi pats.

O štai tu išgyveni skaudų praradimą – išėjo mylimas žmogus, mirė artimasis, tu pati praradai dalį savęs per operaciją. Ir tu nerandi sau vietos iš sielvarto, o kartais tiesiog nenori gyventi, tave kamuoja įvairūs negalavimai, kurių negali pagydyti vidaus ligų gydytojai. Tu ieškai netgi ne palengvėjimo, ne paguodos. Tave veda natūralus noras atstatyti dalį savęs, grįžti į gyvenimą, palengvinti savo kančią. Ir tave traukia atgal praeitis. Todėl tu prašai „ištrinti“ iš atminties praeitį, nes tau per skaudu ją prisiminti.

Techniškai tai iš dalies įmanoma, tačiau profesionalus pagalbininkas neskuba iš tavęs atimti tavo skausmo. Jis tiki, kad tau reikia jį išgyventi. Toks požiūris atrodo žiaurus, tačiau nematoma jėga, kurios dalys yra gyvybė ir mirtis, reikalauja ne kovos, ne technologinio sprendimo, ne bandymo užsimiršti. Ypač kalbant apie prarastus žmones. Kaip tik čia labiausiai ir reikalingas tikėjimas.

Tai, iš kur mes visi atėjome, ir kur visi išeisime – tai didelė paslaptis, ir netgi žadami technologiniai sprendimai („Mes atgaivinsime visus mirusiuosius“, „Mes susileisime kamieninių ląstelių ir nemirsime“, „ Mes atkursime mirusio žmogaus sąmonės kompiuterinę kopiją“) vargu ar atneš mums sielos ramybę. Gali būti, kad šie bandymai anksčiau ar vėliau nusiseks. Tačiau kopija neprilygs originalui, nes kopijos vertė yra juokingai maža. Taigi, panašu, kad čia vėl reikalingas susitaikymas, pagarba gyvenimui ir mirčiai, o ne bandymai bet kokia kaina išpildyti savo norą grąžinti tai, kas buvo.

Štai ir išeina, kad paviršutiniškai žmogui gali padėti įvairios technologijos. Ir ačiū joms už tai. Tačiau norint gilių pokyčių, žmogui gali padėti tikėjimas. Todėl neskubėkime juoktis iš tūkstančių jaunų žmonių, kurie Vilniuje pakeliui į mokslo buveinę – Universitetą – Katedros aikštėje būtinai apsisuka „stebuklo“ rate.

Tai, žinoma, labai mažas tikėjimas, labiau panašus į prietarą, tačiau ačiū ir mažam tikėjimui, kai didelio nėra. Ir kasdieniams konfliktams su artimaisiais, ir praradimo skausmui ir kitoms negandoms – taip pat ačiū. Jie kai ko mus išmoko. Pavyzdžiui, kad tik po darganos mes labiausiai džiaugiamės giedru dangumi.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *