Ar verta vaidinti sėkmingą žmogų

Šou verslo ir marketingo atstovai kartoja: „Įvaizdis – tai viskas“. Iš šios prielaidos seka, kad savo blogą nuotaiką, besikeičiančius jausmus ir svyruojančią savigarbą reikia slėpti. Žmonės vienareikšmiškai turi matyti tavo šypseną, girdėti malonius žodžius ir tikėti, kad tavo gyvenime viskas yra OK. Žinoma, lietuvius buvo priimta laikyti niūriai žiūrinčiais į pasaulį žmonėmis, o apsimestiniu optimizmu kaltinami amerikiečiai. Tačiau pagalvokime, kas atsitiktų, jei šiuolaikinėmis sąlygomis mes persismelktumėme amerikietiškais papročiais?

Ir į klausimus, kaip gyveni, ar sveikas, kaip šeima, vaikai, darbai, pateiktumėme tokius atsakymus:

– gyvenu puikiai!

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

– finansinių problemų neturiu!

– sveikata nuostabi!

– vaikai mus myli, sėkmingai save realizuoja mene ir sporte, o neužilgo ruošiasi stoti į licėjų!

– su sutuoktiniu daug metų mus sieja neblėstanti trauka ir abipusio pagarba!

– tvirtai tikiu savo ir šalies ateitimi!

Paklauskite savęs, ar išgirdus tai, jūsų širdies neužlietų pavydas: štai, žmogui sekasi, viskas jam tvarkoje… Ne taip, kaip man:

– gyvenu kaip išeina;

– vis stengiuosi užsidirbti pinigų ir jie kažkur nyksta;

– pamaudžia tai vieną, tai kitą vietą;

– vaikai nuo mūsų nutolę, apie jokią ateitį negalvoja, ir jiems tik „tūsai“ galvoje;

– sutuoktinis pabodęs, o kai kuriais klausimais visiškai manęs nesupranta;

– ateitis nežinoma, o ką aš galiu padaryti dėl to – tiesiog nežinau…

Tačiau išgirdęs sėkmingą savo pašnekovo ataskaitą, negali viso to pasakyti. Juk tai būtų nepataikymas į temą, savotiškas disonansas. Net jei tu taip ir pasakytumei, tave imtų guosti ar užjausti, galbūt net pateiktų kelis išmintingus patarimus. Kuriais tu negalėtumei pasinaudoti dėl paprastos priežasties: geri patarimai pirmiausiai tinka pačiam patariančiajam, ir padėjo jam tik tuo metu, kai tam susiklostė palankios aplinkybės.

Alkanas vilkas vargu ar pasinaudotų puikiu zuikio patarimu: suvalgyk morką, arba nuostabia vištos patirtimi: palesk grūdų. Jis – vilkas, o ne zuikis ir ne višta. Ir galų gale ir jo, vilko, ir zuikio, ir vištos laukia ta pati pabaiga: tad ko verti tie jų patarimai? Jau geriau lai vilkas suvalgo pačius patarėjus: nors tokia iš jų bus nauda.

Tačiau žmogus negali padaryti to, ką daro gyvūnai, nes turi laikytis mandagumo taisyklių. Todėl vietoj nuoširdumo jis pateikia optimistiškam pašnekovui kažkokią surogatinę informaciją, kurioj tiesa yra susimaišiusi su pagražintu melu:

– a, ir aš gerai gyvenu (liūdnu balsu);

– na, iš tiesų kažkaip, jei norsi, tai ir tų pinigų atsiranda (nusukant akis);

– džiaugiuosi, kad tavo sveikata nuostabi, ir man – pusė bėdos (stuksenant per medį);

– tai puiku, kad tavo vaikai tokie šaunūs, tai – svarbiausia (dirbtinai pakylėtu tonu);

– neįtikėtina, kaip po tiek metų jūsų santykiai neišblėso (įdėmiai žiūrint į akis ir tikrinant, ar žmogus neironizuoja)!;

– tu čia rimtai dėl puikios ateities ar juokauji?

Taigi mūsų atsakas į puikius „amerikietiškus“ pareiškimus sukelia vidinį disonansą tarp to, kas sakoma ir kaip sakoma. Arba mums norisi manyti, kad puikius pareiškimus vertėtų priimti kaip ironiją. Nes iš bendravimo mums reikia ne savo menkavertiškumo pagilinimo, o dviejų dalykų: atviros informacijos ir emocinio palaikymo. Todėl šiuolaikiniam dialogui perspektyvesnė gali būti schema, išreikšta aforizme: „Nuobodumo paslaptis – į klausimą, kaip gyveni, pradėti iš tiesų pasakoti, kaip gyveni.“

Taigi, kai mūsų paklausia, kaip mes gyvename, galima atsakyti: „Nieko, kaip tu?“ Ir toliau vertinti, kokia mimika ir intonacija kalba pašnekovas. Jeigu jo žodžiai liudija apie pozityvų nusiteikimą, o mimika ir balsas – apie liūdesį, neužtikrintumą ir pyktį, galima sureaguoti ne į turinį, o būtent į tą jausmą: parodant savo mimika tą patį jausmą ir palaikius kalbą pavyzdžiu, atitinkančiu pašnekovo nuotaiką:

– ir aš gyvenu gerai (ypač liūdnu balsu);

– ir man pinigų netrūksta (su giliu atodūsiu);

– o mano sveikata irgi tiesiog fantastiška (susiėmus už širdies).

Kas tuomet atsitiks?

Pašnekovas atkreips dėmesį į neatitikimą ir paklaus, ar tu čia kalbi rimtai. Į šį klausimą galima atsakyti visą tiesą – kai kas gerai, kai kas nelabai. Absoliučios sėkmės būti negali, ir pasaulyje viskas eina bangomis. Jūra, kurioje visą laiką štilis – mirusi jūra. O mes gyvi, jei dar šnekamės ir jei dar svyruojame.

Na, o ką daryti, jei pašnekovo pozityvios mintys sutampa su jo pakylėta nuotaika, džiugus balso tonas ir mimika atitinka jo žodžius, ir atrodo, jis iš tiesų džiaugiasi gyvenimu? Ką, jei mūsų nuotaika su juo nerezonuoja ir mes neturime kuo pasigirti?

Tada laikykimės nuo jo toliau. Tačiau nepaleiskime iš akių. Tegul jo džiaugsmo šviesa lieka tolima laužo liepsna žiemos naktį: ateis momentas, kai mums prireiks prisiartinti ir pasišildyti. O tada ir paaiškės, kad jis irgi šildosi – gal prie kitų žmonių, o gal prie savo paties rankomis užkurto laužo.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *