Šiandien žmonės pasirengę išsinerti iš kailio, kad tik įtiktų pašaliniams ar išvis nepažįstamiems žmonėms. Jie pastoviai galvoja apie tai, ką apie juos galvoja kiti. Stengiasi stebinti kitus, džiuginti. Kokios gi mes paslaugios ir mandagios su pašaliniais, kaip išsipuošiame, eidamos į gatvę, kaip puolame į pagalbą, kaip stengiamės nieko neįžeisti ir nenuskriausti. Svarbiausia – būti visiems gera!
O šalia mūsų – artimi žmonės, kuriems tragiškai trūksta mūsų dėmesio. Maitiname mes juos kaip ir kuo pakliuvo, rengiamės jų akivaizdoje dievai žino kokiais vos ne skarmalais, kalbamės su jais taip, kad ausys raitojasi. Ką apie mus pagalvos artimieji – mums absoliučiai vienodai šviečia. Artimieji kenkia, trukdo, riboja, atima laisvę. Ir apskritai – pakentės, palauks, jeigu reikės. Tam jie ir artimieji.
Laikas galiausiai sustatys viską į savo vietas. Investuodamos į svetimus žmones, galiausiai liekame vienišos ir tuščios. Gyvename savotiškoje tuštybės mugėje, kurioje tapome vien vaizdiniu, įvaizdžiu ir niekuo daugiau. Investuodamos į artimuosius, tampame išties laimingomis. Aš tai žinau kuo tiksliausiai.
Susidėliokite savo prioritetus galvodamos apie tai, kokią norėtumėte matyti savo rytojaus dieną. Pašalinių žmonių nebus greta, kai susidursite su sunkumais. Jie negalės ir nenorės palaikyti jūsų suklupusios, sielvartaujančios.
Kai susirgsite, dauguma abejingai praeis pro šalį. Kai susilauksite sėkmės, kuria norėsis pasidalinti su kitais, anaiptol ne visi aplinkiniai džiaugsis jūsų pasisekimu. Deja.
Ir pačiu didžiausiu nusivylimu gali tapti momentas, kai netgi artimiausi žmonės daugiau neišties jums rankos, pavargę laukti, kada pagaliau ateisite į jų gyvenimą. Pavargę būti numeris penki tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimt šeštaisiais jūsų prioritetų sąraše.
Taip nutinka nemažam skaičiui pagyvenusių žmonių, kurie kažkada neauklėjo vaikų, paaukoję save darbui ir įvairioms pareigoms ar tiesiog pinigų kalimui. Ir gyvenimo saulei pakrypus vakarop, jie lieka vieni, nes su vaikais jų jau niekas daugiau nesieja. Ne mums smerkti tuos užaugusius vaikus, nes tuštuma jų širdyse atėjo iš vaikystės. Tėvai aprūpino juos viskuo, „ko reikia”, o štai širdies niekuo neužpildė. Neišmokė mylėti. Ir dabar jie patys neturi ko duoti pasenusiems tėvams.
Jeigu mums stinga laiko ir jėgų mylėti šalia esančius žmones, tai kokia viso kito prasmė? Demonstratyviame mandagume ir svetimiems demonstruojamame grožyje? Pasiektose viršūnėse, visuotinėje pagarboje, šlovėje, piniguose?
Visa tai nepadarys pasaulio geresniu, greičiau atvirkščiai. Laimingų žmonių nepadaugės, o nelaimingų vis gausėja.
Ir kam tada visa tai, jeigu neturime svarbiausio? Kur ir kokiu tikslu mes save taip kvailai iššvaistėme? Jūs juk tikriausiai negalvojate, kad Dievas po jūsų mirties ims tikrinti jūsų banko sąskaitas, skaitinėti diplomus, skaičiuoti gautus apdovanojimus ir Feisbuke surinktus „patiktukus”? Jis paklaus visai kitų dalykų. Paklaus, kiek žmonių padarėme išties laimingais, kiek meilės perdavėme savo vaikams, mylimiesiems, tėvams, draugams.
Labai paprasta ir lengva mylėti visą pasaulį ir tarnauti visiems iš eilės. Ir kaip sunku mylėti artimą ir būti greta jo, kad ir kas beatsitiktų. O ir ką mes galime duoti šitam neaprėpiamam pasauliui, jeigu neturime ko duoti patiems artimiausiems? Tai kokia prasmė būti visiems gera?
